Okliuzijos katile 2


Tos pačios skraidymų dienos įspūdžiai, kaip ir Vytauto Dovydaičio straipsnelyje „Okliuzijos katile“.

Dalyvavome Kauno miesto sklandymo varžybose. Skridome 200 km trikampį maršrutą Pociūnai – Paluknys – Liškiava – Pociūnai.

Tądien mano maršrutas baigėsi pirmame posūkio punkte Paluknyje. Nieko nuostabaus – man tai pirmosios varžybos, patyrimo jokio. Todėl ir skridau lėčiausiai už visus ir nuskridau arčiausiai. Nusileidau Paluknio aerodrome – Vilniaus sklandytojų bazėje. Išlipęs nuėjau pas vilniečių skraidymų vadovą Antaną Arbačiauską prašyti, kad praneštų per radiją į Pociūnus apie mano nutūpimą. Tačiau man pasiūlė lėktuvą pakilimui, o parskristi reikėsią pačiam pasinaudojant termikais. Suabejojau savo galimybėmis parskristi apie 60 km prieš ganėtinai stiproką vėją. Bet siūlymo buvo nemandagu atsisakyti.

Lėktuvas mane patempė link Rūdiškių, ir aš 1200 m aukštyje atsikabinau. Po kamuoliniu debesim bandau ieškoti termiko. Kelia apie pusę metro per sekundę. Ne pyragai. Gaištu laiką, aukštyn beveik nieko nepakylu. Pastebiu, kad vėjas neša atgal link Paluknio. Metu termiką ir traukiu į vakarus. Aukštis sparčiai tirpsta. Matyt, vėjas dar sustiprėjo. Netoli Aukštadvario jau tik 600 m. Suprantu, kad į Pociūnus neparskrisiu. Nutupiu į aikštelę keli kilometrai už Onuškio. Įdomus variantas – vienam pratime dvi aikštelės! Kažin ar dar kam nors taip yra buvę?

Pagal žemėlapį pasiskaičiuoju, kad po atsikabinimo nuo lėktuvo, nuskridau apie 20 km. Iš 1200 metrų aukščio – mažoka. Bet netrukus paaiškėja mano nesėkmės priežastis: pradeda lyti. Ir smarkiai lyti, su šuorais. Slenka okliuzijos frontas.



Įlipu į sklandytuvo kabiną ir užsidarau. Belieka tik laukti. Sėdžiu valandą, dvi, tris. Lietus apslobsta, bet tai menka paguoda. Kažin tokiu oru ar beatskris lėktuvas manęs paimti? Eteryje tyla, negirdėti besikalbančių skrendančių nei sklandytojų, nei lakūnų-buksiruotojų. Negirdžiu ir Pociūnų radijo stoties. Pociūnai yra Nemuno slėnyje, ir antena nepakyla aukščiau aplinkinių šlaitų, todėl ir nėra ryšio.

Praalkau, šalta. Išskridau su trumpom rankovikėm. Nelinksmas godojau godas – kaip reikės nakvoti? Ir sodybų arti nematyti. Eiti kažkur toli, palikus sklandytuvą be priežiūros, nesinorėjo. Stiprus vėjo gūsis galėjo sklandytuvą ir apgadinti, o inkaravimo priemonių ir virvių pririšti jam neturėjau. Tik nutūpus į aikštelę buvo atėję keli kaimiečiai, bet pradėjus lyti jie išsivaikščiojo. Taip kad pagalbos nebuvo iš ko tikėtis.

Pamažu lyti visai nustojo. Ir tada pamačiau skrendančius lėktuvus. Trijų lėktuvų grupelė traukė ieškoti sklandytuvų. Greitai per radiją užmezgiau su jais ryšį. Vienas JAK-12 atsiskiria nuo grupės ir pasuka link manęs. Nutupia. Lakūnas-buksiruotojas Vladas Drupas negaišta. Prikabinam sklandytuvą ir kylam. Aikštelė gera, didelė – jokių problemų. Tuoj būsim namuos. Tiek čia to skridimo – apie 30 km, ketvirtis valandos.

Bet prieš Jiezną mus pasitinka lietaus siena. Įneriam kaip į maišą, pila kaip iš kibiro. Antroji okliuzijos banga! Lakūnas klausia manęs kaip laikausi.

– Gerai, – atsakau. Nors koks čia „gerumas“ kai šitaip žvėriškai blaško. Ir matomumas minimalus. Gerai, kad aerodromas jau čia pat. Bet jo kontūrai sunkiai įžiūrimi, žemės beveik nesimato. Matomumui kliudo ir aprasojęs kabinos gaubto stiklas. Kaip reikės nutūpti? Lėktuvas jau mojuoja sparnais, kad atsikabinčiau.



Tūpiau, galima sakyti, beveik aklai. Išlyginau per aukštai ir šlioptelėjau iš kokių 2-3 metrų. Gerai, kad „Blanikas“ toks sklandytuvas, kuris atleidžia pilotų klaidas.

Po to teko patirti „malonumą“ būti sulytam kiaurai, kol parvilko sklandytuvą iki angaro. Prie angaro būriuojasi jau partemti iš aikštelių sklandytojai ir laukia kitų pargrįžtančių. Dar trūksta trijų varžybų dalyvių. Pagaliau nutupia Vytautas Dovydaitis ir jį partempęs Igoris Bykovas. Kartu nusileidžia ir dar vienas lėktuvas JAK-12, bet be sklandytuvo. Tai grįžo grandies vadas Jonas Kavaliauskas. Jis nerado sklandytuvo.

– Rodos čia pat girdėjau per radiją sklandytojo balsą, sukiojausi ir šen, ir ten, bet per lietų sklandytuvo niekur nepastebėjau, – sakė Jonas.
Sklandytojas Stasys Gečiauskas liko nakvoti aikštelėje netoli Merkinės. Jis buvo parskraidintas kitos dienos rytą.

– Ir gerai, kad neradau, – pridūrė Kavaliauskas. – Vargu ar būtume sėkmingai parskridę. Grįžtant taip blaškė, kad sklandytuvui, ko gero, būtų tekę atsikabinti. O kur tada jam tūpti?

Pagaliau parskrenda paskutinieji. Tai klubo viršininkas Aleksandras Jonušas partempia Rimą Koronkevičių. Sustumiam lėktuvus ir sklandytuvus į angarą.
– Po tokių skraidymų, neprošal būtų ir šimtas gramų stresui nuimti, – tarstelėjo Jonušas.

Taip... Dienelė kokių ne dažnai pasitaiko. Jau daug metų praėjo, o tuos įspūdžius prisimenu puikiai, rodos, viskas buvo kaip vakar.

O sklandymas – toks dalykas, kad labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Tai gero oro sportas.




Buvęs sklandytojas G.Kačergius.
1974 - 2008.


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis