Okliuzijos katile


Švininiai pilki debesys prasiveržė į pietus greičiau negu tvirtino meteorologai. Mus – Kauno miesto sklandymo varžybų dalyvius jie užklupo antroje trikampio kraštinėje, tįsančioje nuo Paluknio ligi Liškiavos. Apačioj vingiavo Merkys, artėjome prie antrojo posūkio punkto. Padangė greit niaukėsi, kamuolinius debesis iš viršaus ėmė dengti sutankėjęs aukštųjų sluoksnių šydas, termikai silpo, 1300 metrų aukštyje sklandytuvo gaubtą ėmė plauti šlapias sniegas ir lietus. Visiems teliko ta pati išeitis: leistis ir kviesti lėktuvus. Bet okliuzija (skirtingų greičių ir temperatūrų oro masių sąlytis) kliudė. Kažkur netoliese ūžė „Jakai“, bet jų nepamatėm. Vėjas sumaišė dulksną su migla, ir visur tyrojo drėgna pilkuma. Iš jos kartais išsiskirdavo žemai pralekiančios debesų skaros. Jos šlavė medžių viršūnes, ir į metalinį sparną subarbendavo lietaus lašai.

– Ne gegužės pabaiga, o spalis... Lendu į kabiną.
Rimas Koronkevičius jau rangėsi į „Foką“, kai vėl išgirdome artėjantį lėktuvą. Vos įžiūrėjom jo siluetą, nors jis buvo čia pat.

– Dvidešimt antras! Į dešinę 90-čia laipsnių! Po tavim „Blanikas“ ir „Foka“!
Išlipęs iš kabinos instruktorius Igoris Bykovas bėgo prie mūsų. Pokalbiams neliko laiko. Jau po devynių. Reikia skubėti. Septyniasdešimt kilometrų prieš vėją – pusvalandis kelio.
Kylame ir sukame į šiaurę. Bus nelengva... Mūsų „lubos“ vargu ar viršys šimtą metrų. Aukščiau nėra kur kilti. Debesų antklodė nusileido beveik iki pat žemės.

– Kiek rodo aukštimatis?
– Aštuoniasdešimt metrų.
– Man rodo šimtą.
Nesvarbu dabar kieno prietaisas tikslesnis. Žiūrint į apačią, atrodo dar žemiau. Kimbu abiem rankom į vairolazdę, nes pradeda blaškyti. Matyt, praslenkant juodam debesiui, vėjas dar sustiprėjo. Matau nedažną reginį – iš miško kyla garų kamuoliai ir, lyg norėdami mus pasiglemžti, atsimuša į lėktuvo liemenį ir dingsta. Vis tik per dieną pušynas sukaupė šilumos, praslenkant frontui, atvėso ir lijo, o dabar garuoja.

Matyt, mano dėmesys ir mintys buvo kitur, kur reikia. O gal Igoris pakeitė skridimo režimą? Kaproninė virvė staiga atsipalaidavo, nespėjau nuslysti į šoną, kad ją įtempčiau ir... smūgis! Mikrofonas barkšteli ant grindų. Antras – švelnesnis timptelėjimas, ir ant peties nukrinta fotoaparatai.

Tyliu ir, viena ranka užčiuopęs laidą, traukiu mikrofoną prie savęs.
– Ar matai lėktuvą?
– Uždek užpakalinę šviesą.

Blyksteli raudona lemputė. Šiek tiek geriau. Skrendame beveik kliūčių aukštyje, nes kilti nėra kur, pasislėpsim migloj. Kartais šiek tiek prašviesėja, bet tada taip blaško, kad „Blaniką“ laikyti reikia įtempus raumenis, tarytum lėktumėm audros zonoje. O jeigu teks atsikabinti arba geras timptelėjimas numuš metalinę rinkę, kuri dabar ant kablio?
– Laikykis Nemuno vagos. Jeigu reikės, geriau į upę, negu į mišką leistis.
– Aš irgi taip manau, – Igorio balsas ramus.

Vėl oro traukinys gula į posūkį, ir, vos nebraukdami aukštų pušų viršūnių, patenkame į stiprų lietų. Lekiame 140 km per valandą greičiu. Per tankų lietų, per atstumto langelio plyšį matau Nemuną. Igoris kilsteli lėktuvą. Nemunas čia vingiuotas. Dešiniau, aukščiau mūsų miškas ant aukšto skardžio. Žemiau tankus eglynas suspaudė upę. Jaučiu, kad vidinė įtampa ima atslūgti.

Lietaus ruožas baigėsi, bet sudriskusių debesų skaros, nors šiek tiek prašviesėjo, pradeda purtyti sklandytuvą. Žemiau nusileisti negaliu. Prieky vėl pilkuma ligi pat žemės...
– Ar matai lėktuvą?
– Viskas gerai, matau.

Matomumas negerėja. Bet po sparnais dabar ne miškas, ne upė, o laukai. Pasijuntu lyg ištrūkęs iš pragaro. Artėjam prie Birštono. Nors saulė visai neseniai nusileido, bet okliuzija, taip sujaukusi orus, gerokai patrumpino dieną.

Skraidymų bazėje pliaupia lietus. Sklandytuvai angaruose, bet durys plačiai atvertos. Laukia mūsų. Įvežam ir manąjį. Prieina Igoris. Paduodu piloto kortelę, ant kurios lakūno parašas patvirtins, kur nusileidau.
– Dar niekada nebuvau tokiam lietaus ir vėjo katile. Ties Balbieriškiu lėktuvas beveik stovėjo vietoje, matyt, ėjau per siaurą štormo ruožą.



Vėl girdime lėktuvą. Atskrenda Aleksandras, traukdamas „Foką“ su Rimu. Mes buvome paskutiniai.
Trinkteli angaro durys. Beveik sutemo. Sunki kupina įspūdžių diena baigėsi sėkmingai.



Vytautas Dovydaitis
„Sparnai“ 1974 Nr. 3


Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2008



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis