Algirdo Kovaliūno „Žvirblis“ |
||||||||||||||||||||||||
Ne vienas žymus Lietuvos aviamodeliuotojas ir aviamodeliavimo instruktorius į mažąją aviaciją yra pasukęs dėl sovietinių okupantų pastatytų barjerų kelyje į didžiąją – karinę ar civilinę – aviaciją. Norintieji konstruoti buvo perspėjami, jog draudžiama ne tik pasistačius skraidyti, bet ir turėti privatų lėktuvą (bausmė iki 7 metų kalėjimo). Tie barjerai ypač aklini buvo pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. Neįveikęs tokių barjerų Algirdas Kavaliūnas galiausiai tapo aviamodeliuotoju bei žymiausiu aviamodeliavimo puoselėtoju Anykščių padangėje. Tačiau nepaliovė ir eksperimentuoti bei statyti įvairius skraidymų aparatus. Jaunystėje susidomėjęs sraigtasparniais, A.Kovaliūnas pasigamino autožiro (malūnsparnio) rotorių ir prijungęs jį prie ferminio liemens bandė jį kaip sklandytuvą velkamą paskui motociklą (jo autožiras buvo be variklio). Susidūręs su sudėtingomis rotoriaus aerodinaminėmis ir dinaminėmis problemomis, lankėsi net pas garsųjį sovietų sraigtasparnių konstruktorių N.I.Kamovą (1902-1973). Vėliaus sukūrė labai originalų rotoriaus modelį, kuris imdavo suktis vien nuo menčių kraipymo (jų atakos kampo nuolatinio kaitaliojimo nuo teigiamo į neigiamą). Apie 1980 m. prasidėjo aviakonstruktorių mėgėjų sąjūdis, kurį 1986 m. lietuviai pirmieji SSSR sugebėjo įteisinti, sukūrę oficialią visuomeninę organizaciją. Susidarė sąlygos pasireikšti visiems Lietuvos konstruktoriams mėgėjams, ligi tol lindėjusiems pogrindyje (t.y. konstravusiems ir stačiusiems slaptai). Nuo šios bangos neatsiliko ir A.Kovaliūnas. Tuo metu įteisinus vaikų sklandymo mokyklas prireikė vienviečių mokomųjų sklandytuvų. LTSR Aviacijos sporto federacija surengė ir konstruktorių konkursą, kuriame A.Kovaliūno projektui buvo pripažinta trečioji vieta. Tačiau visi tie projektai liko popieriuje, o A.Kovaliūnui knietėjo sklandytuvą pastatyti, juo labiau, kad jo vadovaujami Anykščių aviamodeliuotojai pasiryžo talkinti statant (ir svajojant paskraidyti). Naudodamas B.Oškinio sukurtas technologijas, A.Kovaliūnas savo sklandytuvą statė iš stiklaplasčio, lonžeronas ir nerviūras pindamas iš epoksidinėje dervoje sumirkytų stiklo virvelių. Sklandytuvas buvo pastatytas ir išbandytas Anykščiuose 1986 m. Skraidymų ir platesnio pritaikymo nepavyko organizuoti. Tam reikėjo įsteigti sklandymo būrelį su specialiu išvilktuvu ir visa reikalinga infrastruktūra, kurią paprastai turėdavo Aviacijos sporto klubai. Anykščiuose aviacijos sporto klubo nebuvo, ir A.Kovaliūno „Žvirblis“ liko „bedarbis“. Sklandytuvo konstrukcija Mokomasis sklandytuvas „Žvirblis“ pagamintas iš stiklaplasčio, panaudojant stiklo virves, stiklo audinį, kietą putplastį, epoksidinę dervą ir lavsano plėvelę. Sparnai – vieno lonžerono, kiekviename po 17 nerviūrų, supintų iš stiklo virvelių. Užpakalinė briauna – iš stiklo audinio ir putplasčio. Priekinę briauną sudaro siaura stiklo audinio juosta, o sparnų standumą palaiko įstrižos pusnerviūrės tarp lonžerono ir priekinės briaunos. Už lonžerono standumą palaiko stiklo audiniu dengtos sekcijos tarp gretimų nerviūrų sparno viduryje ir galuose. Nerviūros apklijuotos stiklo audinio juostelėmis, kad geriau priliptų lavsano plėvelė. Ši naujoviška skaidri sparnų danga pirmąkart panaudota 1981 m. sklandytuvui BrO-23KR, priklijuota klijais BF-2, priglostant karštu lygintuvu. Sparnai paremti dviem poromis spyrių (duraliuminio vamzdžių). Pakabinami eleronai ištisai dengti stiklo audiniu, taip pat, kaip ir stabilizatorius. Uodegos plokštumos (aukščio ir posūkio vairai) tokios pat konstrukcijos, dengti lavsano plėvele. Kilis – integrali plokščios liemens sijos dalis. Liemuo sudarytas iš plokščios sijos su tokiu pat plokščiu dvišakiu bokšteliu sparnams tvirtinti, kiliu ir piloto gondola. Slidė pritvirtinta masyvios gumos plokštelėmis, kad gerai amortizuotų kietai tupdant. Liemuo pagamintas iš stiklo audiniu apklijuoto kieto putplasčio. Sklandytuvo AK-4 „Žvirblis“ techniniai duomenys
Gytis Ramoška, „Plieno sparnai“ Nr.8. Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2009 |