Šis pasakojimas apie tuos laikus, kai sklandytuvus iš aikštelių į aerodromą partempdavo lėktuvu.

Neretai skridimas sklandytuvu pasibaigia aikštelėje. Todėl prieš išleidžiant jaunus sklandytojus į maršrutą, tekdavo išmokti nutūpti į laukų aikštelę ir pakilti iš jos už lėktuvo. Tad pirmas skridimas į aikštelę vykdavo su instruktoriumi.

Skraidžiau antrus metus. Mus tada mokė instruktorė Gražina Jurelionienė. Tai buvo puiki instruktorė, gerai ir greitai savo mokinius-kursantus išmokydavo skraidyti. Tačiau, ko gero, jos metodika turėjo tam tikrą trūkumą. G.Jurelionienė iš anksto pastebėdavo mokinio klaidas, netgi jas numatydavo, ir greitai koreguodavo. Kai kada tam tikru užvedančiu klausimu ar pastaba kursantą perspėdavo ir atkreipdavo jo dėmesį į besivystančią situaciją. Todėl mokinys net nespėdavo pajusti savo klaidos dydžio ir pilnai tą klaidą suvokti, taip sakant, pajusti savo kailiu.

Panašiai atsitiko ir man. Ruošiausi pirmam savo maršrutui. Su instruktore G.Jurelioniene skridau į aikštelę. Visiškai netoli nuo Pociūnų, keli kilometrai į šiaurę link Pakuonio. Prieš tupiant instruktorė mane perspėjo, kad atkreipčiau dėmesį į peraukštėjimą, nes vietovė prie Pakuonio yra aukščiau nei Pociūnų aerodromas. Nutūpus aukštimatis rodė dar apie 40 metrų aukštį. Aš tai gerai įsidėmėjau.

Prieš skrendant į pirmąjį maršrutą, reikdavo atlikti tokį pat skridimą į aikštelę, bet su klubo viršininku arba su grandies vadu. Tai kontrolinis skridimas, vadinamoji kontrolinė aikštelė. Kai sužinojau, kad šį skridimą teks atlikti su grandies vadu, nelabai nudžiugau. Grandies vadas Jonas Kavaliauskas garsėjo reiklumu ir griežtumu. Bet skristi vis vien reikia...

Pakilom ir vėlgi patraukėm link Pakuonio. Kaip ir priklauso, pasirinkau ir parodžiau keletą aikštelių, į kurias galėčiau nutūpti. Paskutinioji iš jų buvo didelė pieva netoli Nemuno. J.Kavaliauskas liepė į ją ir tūpti. Viską padariau pagal teoriją: sukdamas ratus virš aikštelės gerai ją išžvalgiau, numačiau tūpimo kryptį ir palietimo tašką. Padariau užėjimą tūpimui. Ir ups... Per aukštai! Galvodamas, kad čia kaip ir prie Pakuonio yra vietovės peraukštėjimas, per anksti užriečiau trečią ir kartu ketvirtą posūkį. Neįvertinau, jog čia jau Nemuno slėnis ir jokio peraukštėjimo lyginant su Pociūnais nėra. O iš akies aukštį įvertinti dar nelabai mokėjau. Anoks gi čia antramečio patyrimas, akis dar „neprišaudyta“...

Taigi girdžiu instruktoriaus komandą daryti slydimą. Nedrąsiai paspiriu dešinę koją, paverčiu vairalazdę į kairę. Ir netrukus pajuntu, kad iš antros kabinos pedalas minamas iki galo, o vairalazdė irgi nulenkiama į šoną iki borto. Sklandytuvas eina įstrižas! Stabdžiai, aišku, irgi pilnai atdari. Ir taip beveik iki pat žemės. Bet vis tiek numatytą palietimo tašką aikštelėje gerokai prašokame. Nors jokios tragedijos nebuvo. Aikštelė didelė, vos ne kaip aerodromas.

Aišku, už tokį nutūpimą nesu pagiriams: reikia vadovautis realia situacija, o ne aukštimačio parodymais. J.Kavaliauskas liepia tempti sklandytuvą į aikštelės pradžią. Nors nėra jokios būtinybės – pakilti būtų galima ir iš tos vietos, kur stovime. Tačiau gaunu porciją darbinio auklėjimo: turi atkentėti rankos-kojos, jei galva neveikia. Tįsiu sklandytuvą vienas, apsikabinęs „Blaniką“ prie uodegos per liemenį. J.Kavaliauskas laiko už sparno galo. Taigi visas krūvis man. Pieva nors ir lygi, bet sklandytuvo gabenimą gerokai sunkina vešli, dar nešienauta žolė. Kol atitraukiau į aikštelės pradžią, visai nusivariau. Vos kvapą atgavau, o širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės.

Po kiek laiko mūsų paimti atskrenda lėktuvas. Ir nesklandumai tęsiasi. Lakūnas-buksyruotojas Kazys Kizevičius, tupdydamas lėktuvą, gerokai jį perkabino. JAK-12 pirmiausia žemę paliečia uodegos ratuku, o po to trenkiasi priekiniais ratais. Jonas Kavaliauskas „žaibuoja“. Tik tiek, kad dabar perkūnija nukrypsta į kitą asmenį.

Atsiėmę pylos už tupdymus, ruošiamės kilti. Pasirodo, kad K.Kizevičius neturi trumpos virvės, reikalingos sklandytuvo pakėlimui iš aikštelės. Nors būtinybės tam nebuvo: aikštelė, kaip minėjau, didelė, galima laisvai kilti su ilga aerodromine virve. Bet „geležinis Džonis“ ištikimas savo principams: viskas turi būti pagal instrukcijos raidę. Man liepia surišti ilgąją virvę. Yra toks gudrus rišimo būdas: virvė susitrumpina, bet mazgas po to neužsiveržia ir lengvai atsiriša. Aš to mazgo rišti nemokėjau. Nuo J.Kavaliausko vėl gaunu velnių, šį kartą, manyčiau, visai nepelnytų. Nei kas mane mokė tokį mazgą rišti, nei čia sklandytojo reikalas. Buksyravimo virvės – buksyruotojo rūpestis.

Pagaliau pats J.Kavaliauskas su K.Kizevičium sumazgė tą virvę. Kai pamačiau – man žandikaulis iš nuostabos nuvipo. Virvės ilgis – 8, gal 10 metrų! Kai prikabino sklandytuvą, lėktuvas buvo visai čia pat. Atrodė, jei iškištum ranką per kabinos langelį, pasiektum JAKo posūkio vairą. Sutikit, kad antramečiui sklandytojui, kylant su tokiu aerotraukiniu, teigiamų emocijų nebuvo. Galvojau, kad tik tą JAKą nepatempus už uodegos. Nejutau, ar iš antros kabinos mano veiksmus koregavo instruktorius. Kur čia ką ir bejusi – visi jausmai buvo užsiblokavę. Bet pakilom ir parskridom normaliai, o J.Kavaliauskas manęs daugiau nebarė. Tik Pociūnuose daug kas stebėjosi, kokie čia raizgalai tarp lėktuvo ir sklandytuvo?

Mano bėdos tuo dar nesibaigė. Kitą dieną, užuot skridęs į maršrutą, turėjau skraidyti ratu, atlikdamas tūpimo tikslumo testą. Privalėjau pataikyti prie marškos į +5 –5 metrų zoną.

Kai dabar, prisimindamas visa tai, pagalvoju – geros buvo tos pamokos. Ir įsiminė jos ilgam. Nors vieno dalyko J.Kavaliauskas manęs neišmokė. Pažinti iš oro pasėlių rūšį. Dėl to vėliau aš skaudžiai nukentėjau (žiūrėti straipsnelį „Molio Motiejus“ http://plienosparnai.lt/page.php?1500 ). Aviacijoje smulkmenų nebūna.

Aikštelė – rimtas dalykas. Tūpimas į iš oro pasirinktą aikštelę yra pati pavojingiausia ir rizikingiausia sklandymo stadija. Aikštelėse įvyksta daugiausia incidentų, daugiausia būna sklandytuvų palaužimų, pasitaiko ir tragiškų įvykių. Aikštelei reikia atsakingai ruoštis.