Sklandymo žavesys


Ištraukos paimtos iš Julijaus Gerčikovo – (Юлий Герчиков – Yuliy Gerchikov) straipsnio apie sklandymą „Apginkime dinozaurus...“ – "В Защиту Динозавров..."

Julijus Gerčikovas yra gimęs Rusijoje, Sankt-Peterburge, kur pradėjo skraidyti pilotažiniais lėktuvais JAK-52. Dabar gyvena JAV, Kalifornijoje. Skraido sklandytuvais Truckee aeroklube, esančiame Siera Nevados kalnuose, Kalifornijos ir Nevados valstijų pasienyje, netoli kalnų ežero Tahoe. 2006 metais J.Gerčikovas „įstojo į tūkstantininkų“ klubą, t.y. nuskrido su sklandytuvu daugiau kaip 1000 km.

* * *


Viskas prasidėjo po mano pirmojo skridimo su sklandytuvu...
Kai pirmieji įspūdžiai atslūgo, atsirado nuojauta, kad aš suradau kažką tai visiškai nauja ir nepaprasta. Pati idėja skristi tik atmosferos energija pasirodė labai intriguojanti – tai buvo tikras iššūkis! Tik pagalvokim, juk pasirodo, kad:

vietoj to, jog versti triukšmu ir burzgesiu dinozaurų sultis (naftą), galima su šiuolaikinio tobulo aerodinaminio aparato pagalba, pasinaudojant žemės reljefu ir savo paties įgūdžiais, paversti saulės ir vėjo energiją į nuskristus maršruto kilometrus, netgi šimtus kilometrų.

Iš tikrųjų yra skirtumas! Kelias dienas aš šią idėją „virškinau“, o apetitas vis augo ir augo. Po nedidelės marketingo analizės aš užsirašiau į sklandymo aeroklubą.

Taip viskas ir prasidėjo...
Anksčiau aš visada maniau, kad sklandytuvas – tai kaip ir nelėktuvas (Ne-SAMO-liot. Samo-NE-liot). Jei jau be variklio, tai kaip ir neskraido.

O vis tik skraido. Ir kur kas realiau bei tikroviškiau, nei su pagalba kokio nors benzino, žibalo ar raketinio kuro su oksidatoriais. Ir tai absoliučiai, na visiškai skirtingas skraidymo būdas. Ten VISKAS kitaip. Viskas skirtingai...



...Ilgų skridimų su sklandytuvais nebūna, o būna trumpi ir visiškai trumpi, teisingai? Teisingai, bet ne visiškai. Sakykim, kai mokomasi, tai skraidoma daug trumpų skridimų „ratu“. Arba, kai oras ne sklandytojiškas ir nėra kilimų, o skraidyti norisi – tada irgi gaunasi trumpi skridimai aukštyn ir tuoj pat žemyn. Visi kiti – ilgi, po keletą valandų ir dažniausiai maršrutais. Taip kad lyg tai būna su sklandytuvais ilgi skridimai.

Ir vis tik ilgų skridimų su sklandytuvais nebūna! Būna trumpi arba visiškai trumpučiai. Netgi ilgas skridimas su sklandytuvu – vis tiek trumpas. Todėl, kad įtraukia veiksmo nenutrūkstamumas, žavi aktyvus dalyvavimas, kova už aukštį neleidžia atsipalaiduoti ir kiekvieną minutę nauja, kaip kaleidoskope besikeičianti situacija tarsi suspaudžia laiką. „Jūs, vyručiai, visą dieną dirbate su grynu adrenalinu“, – kartą pasakė vieno sklandytojo žmona. Ji gydytoja – ji žino.

Paimkim, pavyzdžiui tris valandas. Ilgas skridimas pagal mažosios aviacijos mastus. Ne kiekvienam tarškalui ir benzino tokiam laikui užtenka. Na ir nuskristi galima penkis šimtus km. Štai ir skrendi šiuos penkis šimtus kilometrų ilgai, tiesiai ir nuobodžiai. Varginanti kelionė dar ir dėlto, kad nei atsistoti, nei pasimankštinti, ir svarbiausia nieko įdomaus iškrėsti negalima.


Sklandytuve trys valandos – visai kitas dalykas. Tai trumpas skridimas! Užtat, kad benzinas nesibaigia. Šposas. Iš tikrųjų trys valandos – tai trumpas skridimas, nes visos tos trys valandos užpildytos veiksmu. Nuožmia kova su gravitacija. Ištisai nenutrūkstantis intensyvus vyksmas nuolat besikeičiančioje situacijoje. Vaikščiojimas danguje ant nematomų gijų. Peršokimas nuo vienos tokios gijos ant kitos. Apgraibomis. Nežinant KUR ji yra, ta kita gija, ir ar iš viso ji YRA. Na, manau, kad situaciją supratot.

Šiandien mano rekordas yra penkios valandos dvidešimt minučių. Penkios valandos prabėga kaip tos dvidešimt minučių, vienu atsikvėpimu. Tai jau vėliau, žemėje pasirodo, kad nugara šlapia, burna perdžiūvus ir labai norisi po krūmeliu. Tai jau vėliau išaiškėja, kad pilotas per tas penkias valandas praranda iki 5 procentų savo svorio (ir atsistato per vienus pietus)...

- - - - - - -

Oras, tiksliau jo judėjimas – sklandytuvui yra viskas. Galima ilgai ir nuobodžiai dėstyti apie tai, kaip lėktuvas skrenda dėka sparno keliamosios jėgos, bet viskas ne taip. Lėktuvas skrenda savo variklio galia. Jis gręžia orą sraigtu ar kompresoriumi, ir jam nusispjaut į tokius niuansus, kaip kylančios oro srovės. Sklandytuvas su oru elgiasi kur kas subtiliau. Sklandytuvas remiasi į orą tikrąja to žodžio prasme. Oro judėjimas yra vienintelis jo energijos šaltinis (aišku, išskyrus buksyruojantį lėktuvą pradžioje skridimo).

- - - - - - -

Terminis kilimas, arba tiesiog termikas – tai paprasčiausia kylanti šilto oro srovė, kuri sušyla prie žemės paviršiaus. Tai labiausiai paplitusi kilimų rūšis. Ir labiausiai suprantama. Nors ir čia yra savos mįslės, ir protuoliai sukuria triaukštes formules, kaip optimaliau panaudoti termikus. Šiaip idėja paprasta: oras įšyla ne nuo tiesioginių saulės spindulių, o nuo įšildyto žemės paviršiaus. Ir tik plonas apatinis sluoksnis. Plonas, žinoma, atmosferos masteliu. Įšilęs oras būna „prilipęs“ prie žemės paviršiaus. Todėl saulės radiacija negali sukelti terminio aktyvumo. Jei nėra aktyvacijos faktorių, tokių kaip žemės reljefo nelygumai, vėjas ar paviršiaus įšilimo nevienodumas, tai įšilęs pažeminis oro sluoksnis būna stabilus. Bet jei yra raižytas reljefas, tai kai kuriose vietose sušilusio oro sluoksnis praranda stabilumą ir susidaro kylančios srovės. Vėjo sūkuriai taip pat sugeba sušilusį orą atplėšti nuo žemės paviršiaus. Taip pat būna, kai paviršiaus įšilimas labai skiriasi, pvz., suarta dirva įkaista daugiau negu pieva. Ir čia atsiranda termikas.



Paprastai vieno termiko gyvavimo laikas būna nuo kelių minučių iki valandos. Dažnai termikai atsiranda toje pačioje vietoje periodiškai, dažniausiai nuo tam tikros reljefo ypatybės. O kartais sąlygos būna tokios geros, kad karštą dieną kokioje nors vietoje termikas gali gyvuoti nuolat. Tai dažnai pasitaiko kalnuotose vietovėse, arba dykumose (stipriai įkaitęs paviršius turi daug energijos).

Dažnai termikų veiklos rezultatus galima matyti – tai kamuoliniai debesys, dar vadinami gero oro debesys. Po tokiais debesimis termikai susidaro, vystosi ir galiausiai silpsta ir išnyksta. Tokių debesų padas – apatinė kondensacijos riba – būna nuo kilometro iki trijų kilometrų aukštyje. Vertikaliai šie debesys nebūna labai stipriai išsivystę. Tokie debesys susidaro, kai atmosfera būna stabili.

Šiek tiek kitoks scenarijus, kai atmosfera nėra stabili. Jei kondensacijos aukštyje išsiskiria daug šilumos, tai turimos energijos užtenka tam, kad debesys vystytųsi į aukštį. Tokie debesys didėja ir gana dažnai perauga į galingus audros debesis su žaibais, perkūnija. Vertikalus audros debesų išsivystymas kai kada pasiekia 13 – 15 km aukštį.

Audros debesys – tai toks atvejis, kai šiluminės energijos reiškiniai matomi stebėtojui iš žemės. Tačiau ir ramią taikią saulėtą vasaros dieną terminė konvekcija sukuria milžinišką energiją, nors įtarti tai stebėtojui iš žemės beveik neįmanoma. Užtat, patikėkite, labai vaizdžiai matosi iš sklandytuvo.

Prie šio vaizdo beveik neįmanoma priprasti. Pirmas kartas tiesiog sukausto vaizduotę. O atrodo tai taip. Įsivaizduokite, jūs skrendate su sklandytuvu, o priekyje jūsų apie 200m – kitas sklandytuvas. Abu traukiate link gražaus puraus balto kamuolinio debesies, žadančio gerą kilimą. Jūs pamažu artėjate prie debesies, jis priekyje, jūs iš paskos. Debesis artėja į jus iš priekio ir iš viršaus. Stebite priekyje skrendantį sklandytuvą, ir staiga jis šauna į viršų.

Jo kilimo greitis tiesiog neįtikėtinas. Įspūdis toks, jog atrodo, kad kažkas jį iš viršaus timptelėjo, kaip popierinį rutuliuką už gumelės. Ir štai tas sklandytuvas svyra ant sparno ir pradeda sukti staigią spiralę viduryje nematomo bekylančio į viršų stulpo.

Po kelių sekundžių ir jūs po juo, ir štai! Jūs pajuntate „bum“ iš apačios, sekundei viskas apsunksta ir vienas sparnas šokteli į viršų. Jūs verčiate sklandytuvą į to sparno pusę, nes ten kylančios srovės centras. Ir pasigirsta ilgai lauktas variometro pypsėjimas! Pypsėjimas, rodantis, kad jūs kylate – tas garsas tai stipriausias narkotikas sklandytojui. Jūs klausotės to pypsėjimo, ir jis tampa jūsų melodija. Jūs grojate su dideliu stebuklingu sparnuotu instrumentu. Melodiją jūs išgaunate savo ranka ant vairolazdės, kaip su smuiko stryku. Ji keičiasi tai pritildama, tai pagarsėdama, keisdama toną ir tempą, priklausomai nuo jūsų valios ir kilimo stiprumo.

Keletas įtemptų minučių fechtavimosi dvikovos su aršia oro srove (ir kodėl gi visada tokių trumpų minučių?) ir jūs po debesies padu. Pažiūrėkite į viršų. Žiūrėkite, tokio vaizdo niekur kitur nepamatysite! Virš galvos gimsta debesis. Kaip garas virš gigantiško virdulio, termikas, pakėlęs jus, tampa matomas. Iš pradžių ryškėja plonos gijos, jos storėja ir virsta kylančiais rūko gumulais. Rūkas tirštėja, gumulai jungiasi į sroves, jos auga, plečiasi, tampa sūkuriais ir užpildo visą erdvę. Kylantis aukštyn termikas savimi maitina debesį. Milžiniška šio reiškinio energija ir judėjimas, vykstantis aplinkui, jus stebina ir glumina.


Būkite budrus! Debesis jau ne tas purus baltas kamuoliukas danguje. Debesis auga ir didėja, jis kaupia jėgą, ir jūs fiziškai tą jėgą pajuntate. Ji pradeda jus slėgti, leisdamasi į jus kartu su debesimi. Debesis siurbia į save orą ir, atrodo, ryja pačią erdvę. Atrodo, kad oras aplink tirštėja ir tamsėja, jis šaltas ir drėgnas. Debesies kraštas nusileidžia, užstodamas horizontą, vėliau tas kraštas tarsi išnyksta – debesis jau neturi krašto, viskas aplinkui tampa debesimi. Šviesa pritemsta, žemė apačioje, tik ką žėrėjusi saulės spinduliuose, traukiasi tirštėjančia migla. Ne laikas atsipalaiduoti – jei minutei užsižiopsosite, tai atsidursite tamsiame šaltame debesies glėbyje, kur nėra nei viršaus, nei apačios, nei žemės, nei dangaus. Ir prireiks tada iš šios niūrios vietos nešdintis suktuko pagalba. Taip, suktuko pagalba, nors ir kaip bebūtų keista, tai vienintelis patikimas būdas išsiveržti iš debesies. Nes kaipgi kitaip skristi žemyn, jei nežinai, kur žemė.


Nešti kailį iš čia kuo greičiau! Nosį žemyn link blunkančios žemės – ir štai landšafto kontūrai vėl pradeda ryškėti. Greitimačio rodyklė artėja prie pavojingos ribos ir oro srautas pradeda kaukti. Su šiuo kaukimu ir dar pergalingu variometro pypsėjimu jūs ištrūkstate į laisvę, į dienos šviesą ir saulę. Kaip gera ir šilta saulėje!

Debesis lieka už nugaros. Iš toliau jis vėl atrodo baltas ir purus, bet dabar jūs jau kai ką žinote apie jį. Bet jis jau sensta. Po kažkiek laiko termikas nusilpsta ir išnyksta. Netekęs savo energijos šaltinio, debesis praranda ryškius kontūrus, jie išskysta. Debesis tirpsta ir nyksta.


Laikas judėti pirmyn. Ar matote tą mažą vatos gumuliuką priekyje? Iki jo 3-4 km. Po kelių minučių termikas po juo sustiprės, ir garų kamuolėlis virs tokiu pat debesimi, po kuriuo jūs buvote prieš tai. Jums reikia būti ten. Patylėk, variometre, patylėk! Pritildyk savo liūdną ūžesį – žinau, dabar skrendam žemyn. Kentėk, liko viso labo du kilometrai...

Tiems technokratams, kurie labiau mėgsta skaičių kalbą, nei emocijas – toks paskaičiavimas. Termikas, kurio aukštis 3km ir skersmuo apie 300m, turi visai nemažą masę – apie 2000 tonų. Jei tokio termiko vidutinis kilimo greitis 5m/s gausime, kad jo kinetinė energija yra apie 5 milijardai džaulių. Maždaug tokią energiją turi traukinys, judantis 70km/val greičiu su 200 pakrautų vagonų.

Termikų nenuspėjamumas.
Termikai nepastovūs ir neprognozuojami. Galima tikėtis, kad kažkokie tai reljefo ypatumai generuos kilimus, bet niekada negalima būti tuo užtikrintam. Vėlgi, galima praskristi 200m pro šalį termiko ir jo neaptikti. Arba galima įeiti į stiprų kilimą, tik tam, kad po minutės įsitikintum, jog jis jau išsikvėpė ir silpsta.

Terminis aktyvumas neprasideda nuo saulės patekėjimo. Paprastai reikia kelių valandų, kad įkaistų žemės paviršius, atvėsęs per naktį, ir kad būtų suardytas inversijos sluoksnis pažemėje. Iš tikrųjų skridimams tinkama diena prasideda apie 11 – 12 valandą. Vakare termikai gyvuoja beveik iki saulėlydžio, nors, žinoma, silpnesni. Gerą dieną galima tikėtis 6 -7 valandų terminio aktyvumo, kai kada iki 9 val. Tai pagrindinis apribojimas galimai distancijai nuskristi, todėl už vidutinį greitį maršrute reikia kovoti iš visų jėgų.

Debesys, būdami terminio aktyvumo pasekmė, kartais tą terminį aktyvumą sugadina. Gera diena gali greitai tapti prasta, kai atmosfera nėra stabili - tada vystosi audros debesys. Arba, jei aukštyje oras per daug stabilus – yra inversija – irgi blogai. Tada debesys susilieja, užstodami saulę, ir vėlgi terminis aktyvumas sumažėja.

Na ir pats didžiausias „trūkumas“ – tai, kad jei kažkas kyla aukštyn, tai kažkas turi leistis ir žemyn. Greta galingų termikų neišvengiamai būna ir stiprūs žemėjimai. Kovoti su šiais žemėjimais neįmanoma, reikia iš jų bėgti – padidinus greitį, kuo skubiau išskristi iš žemėjimo zonų.


...Sprendimas ar įeiti į spiralę termike ar tiesiog per jį pralėkti, bet lėtai - tai atskiras įdomus dalykas. Atrodo, kas čia nepaprasto: radai termiką, įsirašai į jį spirale ir dirbi, kol kelia – per daug aukščio nebūna... Taip, bet užtat būna kad per ilgai sugaišti. Juk ilgo maršruto distanciją riboja laikas. Kai reikia nuskristi, kuo toliau, tai iš pagrindų keičia taktiką. Labiausiai įdomūs du taktiniai variantai - kada reikia sustoti termike, ir kada jį palikti. Juk kol įsirašai į spiralę, kol išsicentruoji termike (surandi jo stipriausio kilimo vietą), kol sukiesi termike paversdamas laiką aukščiu – kol mes visu šituo užsiimam – mes niekur neskrendam, mes stovim vietoje ir prarandame brangias minutes. Todėl jei nebūtinai tuo metu reikalingas aukščio ėmimas, o tik šiaip pakeliui kažkas pasitaikė – tokiame termike sustoti neverta. Bet reikia pasinaudoti praeinant sulėtintu greičiu. Galbūt, netgi pralėkti ne tiesiai, o padaryti šiokį tokį zigzagą, jei kilimas to vertas. Ir tik tada jeigu termikas tikrai stiprus – tada verta sustoti ir šiuo termiku pilnai pasinaudoti.

Tas pat būna, kada reikia išeiti iš termiko. Žinoma, sprendimą tuo metu nulemia aukštis, tolesnis maršrutas, meteosąlygų pobūdis ir dar daug kas... Tačiau praktiškai palikti termiką reikia tada, kai kilimo greitis jame sumažėja trečdaliu. Štai taip. Taigi kol yra galimybė, reikia būti išrankiam ir stengtis taupyti laiką, tuo būdu laimint atstumą.

- - - - - - -

Antvėjai, arba kalnų keliančiosios srovės, atsiranda, kai vėjas apteka reljefo aukštumas – kalvagūbrius. Antvėjo keliančioji srovė priklauso nuo vėjo greičio, jo kampo į šlaitą, šlaito statumo bei aukštumo. Stiprokas, bet be gūsių vėjas, pučiantis skersai stataus ir aukšto kalno šlaito, sudaro pakankamai gerus antvėjus, kuriuose galima skristi. Bėda tik ta, kad kalnų šlaitai retai kada būna lygūs. Svarbu ir tai, kad kalnuotose vietovėse maža aikštelių, tinkamų sklandytuvui nutūpti.



Tačiau vis tik kalnuose, pasinaudodami antvėjais sklandytojai sugeba įveikti labai ilgus maršrutus – šimtus kilometrų, o kai kada ir daugiau kaip tūkstantį. Tam pasirenkami tokie kalnai, kur ilgi kalnagūbriai driekiasi lygiagrečiai vienas kitam. Tada skristi galima išilgai šlaitų, kartais peršokant iš vieno kalnagūbrio į kitą ir taip nuskristi tolimus maršrutus.

- - - - - - -

Bangos. Bangos susidaro kalnuose. Esmė tame, kad stabili oro masė tekėdama pro kalnų masyvą įsibanguoja. Atsiranda stovinti banga: sritys, kur srautas kyla ir kur žemėja, lieka pastovios žemės atžvilgiu.

Paprastas palyginimas. Įsivaizduokite upelio srovę, tekančią lygiu dugnu. Vandens srovė išlieka lygi. Tačiau, jei skersai dugno guli rąstas, tai srovės paviršiuje virš jo atsiranda vandens „kalnelis“. O toliau – „lomelė“, paskui vėl „kalnelis“ ir vėl „lomelė“ ir t.t. Tai ir yra stovinti banga – ji nejuda krantų atžvilgiu. Be to, jei pastebėjote, antrasis „kalnelis“ paprastai būna aukštesnis nei pirmasis.

Tas pat ir atmosferoje. Kalnų banga, kaip ir banga virš rąsto, praktiškai apima visą srauto storį: upelyje – iki vandens paviršiaus, ore – praktiškai iki troposferos viršutinių sluoksnių. T.y. daug aukščiau už kalnyną, kuris sukelia bangą.

Nuostabus reiškinys, susijęs su kalnų bangomis yra lęšio formos debesys. Kai oro masė turi pakankamai drėgmės, tai pakilusi į viršų ta drėgmė kondensuojasi, sudarydama debesį. Toks debesis yra išgaubtos kaip lęšis formos, be to turi dar tokią savybę – stovi vienoje vietoje, rodydamas bangos viršūnę.


Skirtumas tarp antvėjo ir bangos yra tas, kad antvėjis būna tik priešvėjinėje kalnų pusėje, o bangos – pavėjinėje pusėje, tolyn nuo kalnagūbrio. Na ir mastelis kitas – bangoje pakilti galima kur kas aukščiau.

Ko reikia, kad susidarytų banga? Reikalinga stabili atmosfera. Reikalinga oro masės judėjimas pakankamu greičiu – ne mažiau kaip 15 m/s. Reikalingas kalnagūbris, kuris būtų stačiu kampu į vėjo kryptį. Kai kurie papildomi faktoriai padidina galingos kalnų bangos išsivystymą. Pavyzdžiui, viršutiniuose sluoksniuose stiprėjantis vėjas. Arba antras kalnagūbris esantis pasroviui už pirmojo – tokioje sistemoje pasireiškia rezonanso efektas ir už antro kalnagūbrio banga būna didesnė.


Pasigirdamas pasakysiu, kad Siera Nevados kalnų sistema, esanti Kalifornijos ir Nevados valstijų pasienyje, su daugybe kalnagūbrių, besidriekiančių iš šiaurės į pietus yra labai palanki bangų susidarymui. Tam padeda pastovios oro masės slenkančios iš vakarų – iš Ramiojo vandenyno. Nedaug vietovių Žemėje gali susilyginti. Viena iš panašių – Naujoji Zelandija.

- - - - - - -

Lėktuvo ir sklandytuvo palyginimas.
...Lyginant lėktuvo ir sklandytuvo valdymą, iš esmės lyg ir panašus dalykas, bet gerokai skiriasi. Lėktuve, kaip taisyklė ir vairolazdės eiga ir jėga, kuria ją reikia judinti, yra daug didesnė. Užtai ir lėktuvo reakcija aiški ir vienareikšmė. Ir atoveiksmis į vairorazdę didesnis. Sklandytuve vairolazdė labai švelni, todėl laikyti ją reikia taip kaip laikome pieštuką – lengvai, viso labo trimis pirštais. Vairolazdės eiga nedidelė, kai kada kaip džoistiko. Sklandytuvo reakcija ne tokia žymi, pasireiškia vėlavimas ir tam tikras inertiškumas. Be to, lengvutės valdymo pastangos kaip ir užgožia atgalinį ryšį – reikia vairolazdę laikyti labai lengvai, kaip plunksnelę, kad galėtum gerai jausti sklandytuvą. Taipogi ilgi sparnai duoda šalutinius reiškinius: eleronų pakreipimas išaukia nosies pasisukimą, kurį reikia kompensuoti pedalais. O posūkiuose, turint galvoje didelę ilgų sparnų inerciją, vairolazdę reikia laikyti ne pagal posvyrį, o dalinai priešingai. Sklandytuvo valdymą kažkiek tai galima sutapatinti su nedidelio sraigtasparnio valdymu. Bet žinoma, tai skirtingi dalykai. Tiesiog ir ten ir ten praeina daug laiko, kol pilotas instinktyviai įsisavina valdymo algoritmus. Užtat pats mokymosi procesas būna kur kas įdomesnis.

... Dar apie palyginimus. Skriejimas termikuose su sklandytuvu – tai visai ne paprastas skridimas, kaip kad skridimas su lėktuvu ir jo pilotavimas. Skriejimo skridimai kiekvieną kartą skirtingi. Kiekvienas skridimas nepanašus į ankstesnį, kaip ir kiekvienos dienos meteorologinė situacija skirtinga. Ir kaip kad neina sužaisti dviejų tokių pat šachmatų partijų, taip neįmanoma analogiškai nuskristi netgi tą patį maršrutą. Kiekviena valanda keičia dienos charakterį, ir netgi kiekviena minutė įneša ką nors naujo.

Galima tokia išvada:
Jeigu yra koks nors būdas skraidyti tiesiog dėl to, kad skraidyti, tiesiog dėl malonumo, tiesiog tam, kad pajusti erdvės laisvę, tiesiog dėl to, kad jaustis turinčiu sparnus... Tai tas būdas, be abejo – sklandytuvas.

Spręskite patys.:
• Koks dar gali būti kitas skraidymo būdas, kur skraidoma be jokio praktinio tikslo?
• Kur dar jūs taip intensyviai ir atkakliai dirbdami patiriate tokį malonumą pakildami aukštyn?
• Kur dar vien tik savo nuojauta bei skraidomojo aparato jautimu galėtumėte išsilaikyti ore?
• Kur dar galima sunkiu jūsų triūsu sukauptą aukštį paversti gracingomis „kilpomis“ ir „statinėmis“, „piruetais“ ir „kalneliais“? Ir visa tai be motoro riaumojimo, visiškoj tyloje.

- - - - - - -

Akrobatika su sklandytuvu.
Beje, apie akrobatiką su sklandytuvais. Žinoma, sklandytuvai gali ir tai. Ir dar kaip! Pati aerodinamiškai švariausia akrobatika atliekama su sklandytuvu. Nėra variklio, nėra propelerio – reiškia nėra įstrižo apipūtimo, nėra sukimo momento nuo sraigto, nėra traukos. Vien tik ideali aerodinamika, tiksli ir simetriška. Sklandytuvas yra puiki mašina, kuria galima versti kinetinę energiją potencine ir atvirkščiai. Su labai nedideliais nuostoliais!


O jau koks smagumas – to pilotažo su sklandytuvu! Sklandytuvu galima atlikti tą pat, ką ir su lėktuvu, išskyrus gyroskopinius manevrus. Kilpas, sukinius, „statines“, slydimą uodega, posūkius vertikalėje, suktuką ir suktukines figūras – žodžiu, pilnas repertuaras. Ir visa tai – visiškai skirtinga maniera, nei su lėktuvu. Grakščiai ir sklandžiai. Ir nuostabiausia, kad visiškoje... tyloje!

O jei ne pilotažas? Netgi skriejimas termike – tai taip pat energingas manevravimas. Štai įėjimas į termiką iš kreiserinio skridimo: reikia staigiai sumažinti greitį iki minimalaus, paverčiant jį aukščiu. Ir visa tai atliekant, būtina pataikyti į termiko centrą su minimaliu radiusu. Iš esmės tai „žvakė“ – kovinis posūkis! Išėjimas iš termiko – pikiravimas per centrą, kad išnaudoti visą kilimo energiją ir kad greitai prašokti žemėjimo zoną. Štai kokie manevrai!

Pajutus tokio skridimo skonį, skristi su lėktuvu – tai atrodo kaip traktoriumi važiuoti. Ne veltui kalbama, kad su sklandytuvu nebūna ne akrobatinių skridimų.

- - - - - - -

Pajutus sklandymo malonumą, pasidaro tam tikra problema – norisi vis daugiau, vis ko nors kitko. Paragavus skriejimo termikuose, tampa nebeįdomu skristi paprastai ratu – aukštyn ir žemyn. Kiekvieną dieną jūs laukiate termikų, ir kuo stipresnių. Po pirmo maršruto, nesinori skraidyti „lokaliai“ – aerodromo rajone. Norisi skristi kur nors-tai. Vėliau vilioja skridimai kalnų bangose. Ir taip toliau...

Įdomus tai sportas, protingas. Kažkas yra pasakęs – sklandymas kaip ir šachmatai, reikia numatyti ėjimus į priekį. Skirtumas tas, kad niekas nežino kur yra sekantis langelis...




Юлий Герчиков, Маунтин Вью, Калифорния. 2000, 2001 гг.

Straipsnio originalas:

http://www.gerchikov.narod.ru/YAW2fly/index1.htm



Išvertė G.Kačergius, 2008




Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis