Vasara buvo lietinga. Bialystoke vykusios Lenkijos zoninės sklandymo varžybos sunkiai klostėsi. Tiksliau pasakius, visai nesiklostė. Skristi vis nepavykdavo dėl prasto oro. Šiose varžybose svečių teisėmis dalyvavome ir mes, trys Kauno sklandytojai. Nors visi trys turėjome skraidymo patyrimą su „Kobromis“, bet pasirodo, Lenkijoje tų „Kobrų“ ne tiek daug. Mums davė „Piratus“, kurių šiose varžybose buvo daugiausia. Nemažai buvo ir „Muchų-standard“ bei pora „Bocianų“. Iš geresnių sklandytuvų – keletas „Fokų“ ir „Kobrų“ bei vienas „Jantar-1“.

Vieną dieną atrodė, kad ciklonai praėjo. Išaušo pakankamai graži sklandytojiška diena. Tik vėjas buvo stiprokas. Ruošėmės skristi maršrutą. Tačiau sutrukdė draudimas. Pasirodo, draudimai egzistuoja ne tik pas mus, bet ir Lenkijoje. Pas Bialystoko merą atskrido su sraigtasparniais kažkokia aukštų svečių delegacija. Todėl sklandytojai privalėjo jiems netrukdyti. Taip ir laukėme starto rikiuotėj.

Pagaliau apie antrą valandą sraigtasparniai pakyla ir išskrenda. 14:10 komanda sėsti į sklandytuvus, pradeda kelti. Mūsų laiku jau 16:10, taigi gerokai suvėluota. O ir kėlimo procedūra ilga bei nuobodi. Varžybose dalyvauja sklandytojai iš Bialystoko, Varšuvos, Olštyno, Plocko ir mes. Iš viso beveik 40 sklandytuvų. O visą šitą sklandytuvų armiją kelia tik penki lėktuvai – du „Zetai“, du „Gavronai“ ir viena „Vilga“. Ne taip kaip mes būdavome įpratę Lietuvoje, kad varžybose sklandytuvus kelia daugiau kaip 10 lėktuvų.

Paskirtas skristi maršrutas – 100 km trikampis: Bialystokas – Rozedranka – Grūdekas – Bialystokas. Startas atidaromas 15:30 (mūsų laiku – 17:30). Taigi jau beveik pavakarys. Startuoju ir skrendu apspiestas lenkiškų „Musių“. Pirma kraštinė prieš stiprų vėją, bet lenkai su savo „Muchomis“ eina drąsiai, kartais netgi neima aukščio iki debesų pado. Tačiau ta drąsa nieko gero nedavė: visi sukrito į aikšteles.

Aš ėjau kur kas atsargiau. Nufotografavęs Rozedranką, atsiduriu priešais stamboką miško masyvą, kuris tęsiasi iki pat antro posūkio punkto – Grūdeko. Ilgesnio peršokimo nesiryžtu atlikti ir sukuosi ant miško krašto. Pagaliau pamatau „kaulą“. (Kaulas – sklandytojų kalba – tai kitas sklandytuvas, kuris priekyje sukasi termike, taip tą termiką parodydamas.) Nedelsdamas suku to „kaulo“ link, bet jis pabėga. Tačiau maždaug toje vietoje randu stiprų termiką – apie 3-4 m/s. Greitai iškopiu iki debesies pado ir netrukus pasiekiu antrąjį posūkio punktą.

Parskridimas į Bialystoką nesudarė keblumų ir sėkmingai finišuoju. Nors prieš pat finišą mane aplenkia „Jantar-1“, bet įvertinus sklandytuvų koeficientus, mano rezultatas geresnis. Aerodrome mane pasitinka komandos vadovas Jonas Kavaliauskas ir pasveikina sėkmingai apskridus maršrutą. Kitiems mūsiškiams – Juozui Valūnui ir Jonui Bankauskui pasisekė prasčiau. Jie abu nebaigė maršruto ir nutūpė į aikšteles.

Pradeda aiškėti pratimo rezultatai. Finišavo tik penki sklandytuvai: trys „Piratai“, tarp kurių ir aš, „Jantar-1“ ir viena „Kobra“. Keturi sklandytojai nesugebėjo startuoti ir grįžo į aerodromą. Kiti 30 tūpė aikštelėse! Tai bus darbelio su priekabomis vežiojant sklandytuvus namo! Sklandytuvams parvežti iš aikštelių varžybų šeimininkai suorganizavo penkias priekabas. Jas tempia lenkiški mikroautobusiukai „Nisa“ ir „Žuk“. Vadinasi, kiekvienam ekipažui nusimato po šešis reisus.

Komandos vadovas J.Kavaliauskas sako, kad reikia važiuoti kartu su šiais ekipažais padėti parvežti saviškių. Jis važiuosiąs pas J.Bankauską. O aš įsėdu į „Žuką“, vykstantį parvežti Juozo. J.Valūnas nusileidęs nelabai toli nuo aerodromo – apie 25 km. Toje pat aikštelėje tupi dar trys sklandytuvai. Visi keturi sklandytuvai – „Piratai“ puikiai matosi nuo plento pievoje už kokių 500 metrų. Bet privažiuoti tiesiai neina – tarp plento ir tos aikštelės upelis. Važiuojame aplinkeliais ir laukais apie du kilometrus.

Išardome Juozo „Piratą“ ir pakrauname į priekabą. Grįžtame laukų keliukais link plento. „Žuko“ ratai klimpsta į pažliugusią dirvą. Viename griovelyje visiškai užbuksuoja. Stumiame „Žuką“ išsišiepę, bet nė iš vietos. Galop, primetę į tą griovį šakų, šiaip ne taip išsikepurnėjam. Aišku apsitaškę purvais iki ausų. Pasiekiame plentą. Pradeda temti, beveik devinta valanda vakaro. Aikštelėje dar lieka trys lenkai, taigi įprastinė atsisveikinimo procedūra. Čia „Žuko“ vairuotojas sako, kad naktį prie sklandytuvų privažiuoti negalės, todėl juos būtina atgabenti prie plento. Tada aš pareiškiu, kad pasilieku padėti.
– Co ty pan, nie trzeba, – lenkai nustebę.

Bet aš žinojau, ką darau. „Piratas“ šiek tiek kitoks sklandytuvas, nei įprasta. Jis išsiardo kitaip. Sparnas ne iš dviejų vienodų dalių, bet iš trijų. Nusiimantys sparnigaliai su eleronais – lengvos detalės, o centinė sparno dalis – sunki, plati. Šią dalį nešti geriausia keturiems – paėmus už visų kampų. Nesakau, kad trise nepakeltų, bet tada keliantis iš vieno galo turėtų būti Heraklis. Todėl ir nusprendžiau padėti, kad būtų ketvertukas. Vėlesnė situacija parodė, kad ši pagalba labai pravertė.

Taigi Juozas išvažiuoja namo, o aš lieku aikštelėje. Atsistumiam „Piratus“ iš pievos vidurio iki upelio kranto. Nors ir keturiese, bet per pažliugusią pievą stumti sklandytuvus nėra lengva. Visiškai sutemo. Išardome sklandytuvus dalimis. Tada, pasiraitoję kiškas, brisdami nešame viską per upelį. Susiradome kažką panašaus į brastą, kur nėra taip gilu. Bet krantai vis tiek aukštoki, tad pasitąsyti teko gerokai. Ypač nešant centrinę sparno dalį į kitą krantą – į viršų. Ir dar reikėjo nunešti iki pat plento. Išklampotu keleliu dar apie 100 metrų. Su „Piratų“ liemenimis šiek tiek lengviau – palaikydami už šonų ridename ant ratuko. Bet perkelti per upelį vis tiek vargas: nosis remiasi į vieną krantą, uodega į kitą, ratukas pakimba ore.

Paplušėjom atsakančiai. Kai viską baigėm, atėjo ir vidurnaktis – 24 valanda. Tris sklandytuvus atgabenom per tris valandas. Mąstėm, jog neblogai būtų, kad jau atvažiuotų ekipažas su priekaba, bet plentas tuščias, tylu. Lendame į šieno kupetas pamiegoti. Šienas nuo lietaus suplėkęs ir papuvęs, taigi miegas nekoks. „Viešbutis“, taip sakant, ne keturių žvaigždučių, nors žvaigždžių tą naktį danguje matėsi daug.

Apie antrą nakties kažkas suburzgia. Važiuoja sklandytuvų vežti! Bet ne mūsų. Vairuotojas turi užduotį parvežti kitą sklandytuvą. Tačiau sustoja, užsimezga pokalbis. Maniškiai teiraujasi atvažiavusių apie naujienas iš aerodromo. Kaip pavyko kitiems suskristi, kas nugalėjo?

– Pierwszy rus! – skamba atsakymas, nenutuokiant, kad tas „rusas“ stovi čia pat, šalia. Atgimimo laikais piktindavomės, kad vakariečiai mus laiko rusais. Taigi, net artimiausiems kaimynams, vos už 100 km nuo sienos, mes jau buvome tapę „rusais“.

Trumpai pašnekėję atvykusieji važiuoja ieškoti to kito sklandytuvo, o mes vėl laukiame. Pradeda švisti. Pagaliau po kokios valandos atvažiuoja ekipažas paimti vieną iš mūsų kompanijos. Nedelsdami pakrauname sklandytuvą ir aš jau važiuoju namo. „Žuke“ sėdi keletas jaunų sklandytojų, kurie važiuoja kaip pagalbininkai. Atsiranda ir sumuštinių – vis šioks toks penas mano gurgiančiam pilvui.

Tačiau tuo tos dienos mano nuotykiai dar nesibaigia. Tiksliau nakties. Bialystoko prieigose, likus vos keliems kilometrams, mašina sutrūkčiojusi sustoja. Iš kabinos keikdamasis iššoka vairuotojas. Pasirodo užsikirto „Žuko“ galinis varomasis tiltas. Atkabiname priekabą su sklandytuvu ir nustumiame į šalikelę. „Žukas“ lieka riogsoti vidury plento. Vairuotojas palenda po mašina ir pradeda kažką krapštytis, o mes ir vėl laukiame.

Pagaliau atvažiuoja kitas ekipažas, grįžtantis su sklandytuvu, ir mus paima. Aerodrome parsiradau apie ketvirtą ryto. Reikia pamiegoti – dieną gali tekti vėl skristi. Bet įspūdžiai neleidžia užmigti. Neužilgo ir pusryčiai. Po pusryčių komandos vadovas liepia man eiti miegoti, kai reikės – pažadinsiąs. Bet kur ten užmigsi, kai už lango šurmulys.

Atsikeliu ir einu pasižiūrėti į aerodromą. O čia vaizdas, kokio niekad nebuvau matęs! Prie angaro geras plotas užklotas išardytų sklandytuvų detalėmis. Parvežti ir iškrauti iš priekabų guli sparnai, stabilizatoriai, kabinų gaubtai. Kaip milžiniškos silkės, ant šonų tįso sklandytuvų liemenys. Kai kas sklandytuvus montuoja, kai kas plauna dumblinus šonus. Kitų sklandytuvų šeimininkų nėra, tikriausiai po naktinių klaidžiojimų miega. Nufotografuoju man neįprastus vaizdus.

Apie pietus varžybų vadovas paskelbia, kad šios dienos pratimas atšaukiamas, skridimų nebus. Dar ne visi sklandytuvai parvežti iš aikštelių, be to, sportininkai pavargę, nemiegoję...

Sklandymo rezultatai apskaičiuojami pagal tam tikrą metodiką. Taškų skaičiavimo formulė sudėtinga – „triaukštė“. Joje yra visokių koeficientų. Vienas iš jų vadinamasis dienos faktorius. Šio koeficiento reikšmės svyruoja nuo vieneto iki nulio. O priklauso tai nuo to, kiek yra gerai skridusių sklandytojų. Aprašomuoju atveju buvo 5 iš 39, t.y. labai mažai. Taigi dienos faktorius gavosi nulis. Ir visų mūsų penkių finišavusiųjų rezultatas – nulinis! Pratimas neįvykdytas!

Galvoju, kad ne tas draudimas, ne tie sraigtasparniai, būtume pradėję skridimus daug anksčiau, ir finišavę būtų daug daugiau sklandytojų. Pratimas tikrai būtų įvykęs. Ir į aikšteles mažiau būtų sutūpę, ir kitą dieną būtume skridę. Oras tikrai buvo geras.

O po to vėl užėjo lietūs. Taip ir išsiskirstėme neįvykdę nė vieno įskaitinio pratimo...