Maršrutą pasirinkome iš vakaro: Pociūnai – Telšiai – Kupiškis – Pociūnai. Rytas išaušo gražus: 10 val. pradėjo parčiai formuotis kamuoliniai debesys. Ilgai nelaukdamas pakilau. Nuo lėktuvo atsikabinau 1000 m aukštyje ir pradedu „uostyti“ orą. Visi debesėliai „dirba“, kelia 2 m/s. Teisėjai pažymi starto laiką 10:41. Vietovė gerai pažįstama, tad į žemėlapį nėra ko žiūrėti. Praskrendu Kulautuvą. Kiek gražių prisiminimų! – pokario metais Lietuvos sklandytojai, susibūrę Kulautuvos šlaito papėdėje, atliko pirmuosius skrydžius. Aš kaip sklandytojas ir gimiau Kulautuvoje.

Po sparnu lieka Vilkija. Toliau dešinėje – Ariogala. Debesų gatvių kol kas nėra, todėl tenka kopti aukštyn po atskirais kamuoliukais. Skrendu apie 120 km/val. greičiu. Čia pat Raseiniai. Ir čia ištinka pirmas netikėtumas – į šiaurės vakarus nuo Raseinių, kur turiu skristi, - grynas dangus. Bandysiu apskristi švarų plotą per šiaurę. Greitis žymiai sumažėja. Aukštis – 1400 m. Kol priskrendu iki kito kamuoliuko, lieka 800-900 m.

Priekyje lėktuvas JAK-12. Tai V.Baliūnas skraidina į vietą teisėjus. Jis nuramina: nuo Užvenčio vėl prasidedančios geros sąlygos. Padaręs geroką lanką per Tytuvėnus ir Kelmę, Užvenčio rajone pasiekiu gražius debesis. Praskrendu Luokę. Dar porą sykių pakylu aukštyn – ir aš virš Telšių. 13 val. 07 minutės. 187 km atkarpa nuskrista per 2:26, vidutinis greitis apie 77 km/val.

Atsižymėjęs Telšiuose, pasuku į rytus Kupiškio link. Atkarpos ilgis 171 km. Tuoj pat už Telšių aptinku stiprių termikų – kelia 3,5-4 m/s. Užkopiu iki 1700 m. Formuojasi kamuolinių debesų gatvės. Greitį padidinu iki 130-140 km/val., ir beregint Šiauliai už nugaros. Priekyje debesų vis daugėja, kamuoliniai debesys susilieja į didelius „blynus“, kurie uždengia saulę. Nešildoma žemė nespinduliuoja energijos, kuri mus kelia. Bėgdamas nuo tokio „blyno“, pasuku Panevėžio link. Vėl kritiškas momentas Aukštis tik 800 m. Didesnio peršokimo nėra kaip daryti, o arti nieko gero. Pasuku virš miškų. Porą sykių mane šiek tiek kilsteli aukštyn. Saulės nušviesta žemė matyti tik prie Gelažių. Teisėjai patvirtina, kad Kupiškio rajone oras geras, debesys gražūs. Šiaip taip prisikasu iki Kupiškio, būdamas tik 600 m aukštyje. Laikas 15 val. 14 min. Nuo Telšių skridau 2:07, taigi vidutinis greitis – 81 km/val. Kol kas skridimas vyksta rekordiniu greičiu.

Lieka paskutinioji, trumpiausioji 145 km atkarpa. Nemaniau, kad ji bus tokia sunki. Niekaip negaliu užkopti aukštyn – ateinu prie debesėlio, o jis nekelia. Purto, mėto – tarsi per grindinį ratais važiuotum. Prarandu laiką, o svarbiausia – aukštį.

Rytinėje pusėje debesuotumas apie 10 balų. Ilgai nesvarstydamas vėl traukiu Panevėžio link, kur apšvieti didesni žemės plotai. Nuo maršruto nutolau apie 30 km, tačiau kitos išeities nėra. Padėtis įtemta. Ties Ramygala, būdamas 350 m aukštyje, pasirenku aikštelę – ruošiuosi tūpti. Laimei aptinku silpną 0,5 m/s kėlimą. Suku spiralę sukandęs dantis. Išjungiu net radijo aparatūrą, kad dėmesio neblaškytų.

Šiaip taip pavyksta užkopti iki 550 m. Daugiau nebekelia. Iš lengvo traukiu Šėtos link. Pastebiu, kad artėja šiltas frontas. Kamuoliniai debesys manęs jau nedomina – jie nebekelia. Stengiuosi sugauti naujai pasirodžiusį menką debesėlį – draikalą. Ties Žeimiais po tokiu debesiu iškopiu iki 1200 m. Virš Jonavos pastebiu visą eilę tokių debesėlių. Aukščiau jų dangus visiškai užtrauktas viršutinio debesų sluoksnio. Drąsiai suku į kairę ir virš Jonavos kylu 2 m/s greičiu. Tačiau įtampa neatslūgsta, nes iki finišo 50 km, o priekyje vėl nieko gero. Pakylu į 1600 m. Suku namų link, skrisdamas geriausios sklandytuvo kokybės greičiu. Virš Kauno marių mano aukštis tik 700 m. Ar užteks? Pasuku sklandytuvą virš miškų. Neapsigavau, miškai „kvėpuoja“ – nemažas atkarpas sklandytuvas skrenda nežemėdamas. Jau čia pat ir finišas. Padarau posūkį, ir sklandytuvas nučiuožia žalia veja.

Paskutinę atkarpą skridau 2 val. 22 min. Vidutinis greitis – 61 km/val. Visą 503 km maršrutą apskridau vidutiniu 72,57 km/val. greičiu per 6 val. 55 min. Vadinasi Lietuvos padangė sklandytojams gali būti dosni.