Kai du sklandytuvai susiduria ore, belieka gelbėjimosi šuoliai parašiutu. Tačiau iš sulūžusio krintančio sklandytuvo išsiropšti nėra taip paprasta.

Pasakoja Vytautas Dovydaitis:

„Tuo metu ruošėmės respublikos čempionatui. Inžinierius Algis Smilgevičius varžybose startavo anglišku sklandytuvu Olympia 419, kurio aerodinaminė kokybė buvo 36, kai tuo tarpu „Blaniko“ tik 28. Pirmoji rungtis – greičio skridimas uždaru 100 km trikampio maršrutu, kuris vadinamas padebesių sprintu. Deja, tą dieną padangėje nesimatė nei debesėlio, tik nuo tamsių arimų kilo viena kita šilto oro srovelė. Startavau vienas pirmųjų, praskridau posūkio punktą Sasnavoje. Priekyje žvilgėjo Žuvinto ežeras. Už puskilometrio dešinėje pamačiau „Olimpiją“, kuri apsigręždama padarė staigų posūkį. Nejaugi Algis vienas nedrįsta artėti prie Žuvinto, kuris giedrą dieną virsta tikra termikų versme? „Aš niekada nerizikuosiu „padžiauti“ sklandytuvų karalienę blogoje aikštelėje,“ – sakė jis prieš startą.

Matyt, taip galvodamas jis staigiai ir apgręžė „Olimpiją“. Skridau tiesiąja. Silpnučiam termikui suvirpinus sklandytuvo sparnus supratau, kad galėsiu dar pakilti iš turėtų 750 m.

– Vytai, kaip sekasi? – staiga nutvilkino garsūs, lyg visai šalia ištarti žodžiai.

Algis seka mane, jis visai čia pat. Vadinasi apsirikau, jis nenutolo, nelaukė vėliau startavusių. Žvilgteliu jo ieškodamas aukštyn, bet tą pačią akimirką dingsta saulė ir pajuntu baisų trenksmą. Griebiu gaubto rankenėlę, bet jis neatsivožia, gaubtą slegia užgriuvęs pilkai rudas šešėlis, užtemdęs man saulę. Susikibę krentame sekundę gal dvi. Vėl plyksteli saulė – atplyšome vienas nuo kito. Atverčiu į šoną gaubtą, dar dviem judesiais atpalaiduoju diržus. „Blaniko“ nosis nukreipta statmenai žemyn į sodybą. Galima šokti iš kabinos, bet gal nebūtina, gal nepažeisti vairai? Trukteliu vairolazdę, smigimo kampas mažėja, bet sklandytuvas prieš mano norą metasi į dešinę. Pažeistas paukštis šleivoja. Žvilgteliu žemyn. Aukštis – 350 m, gal nutupdysiu?

Ne! Staiga pakyla pusė dešinio sparno, „Blanikas“ daro neįprastą evoliuciją, sodybos stogai išplatėja, jie sparčiai artėja. Labai trumpa šiurpo akimirka! Nesimetriškas suktukas be pusės sparno gniuždė. Lipdamas iš kabinos pajutau jėgą, kuri tempė žandus žemyn. Išvirtus per bortą, atsisveikindamas „Blanikas“ sveikojo sparno priekine briauna trinktelėjo per blauzdą. Patraukiau parašiuto žiedą. Maloniai sušnara šilkas. Čia pat mirga žydinti pieva, įžiūriu ir smilgas. Nespėju pagriebęs už virvių atsigręžti pavėjui. Mano sportiniai bateliai trinkteli į minkštą durpyną prie sodybos. Staigiai atsistojau, kad vėjo išpūstas kupolas nevilktų žeme...

Sunkus akmuo nuslinko nuo širdies, kai pamačiau parašiutu besileidžiantį Algį. Išgirdę trenksmą atskuba valstiečiai. Apverčiame sumaitotą „Blaniką“. Antroje kabinoje paliktas mano švarkas suplėšytas, jo atlape buvęs sporto meistro ženklelis sulankstytas, įplyšę kieti skraidymų knygutės viršeliai. Algio veidas apibrozdintas – ropščiantis iš kabinos, susiraižė į gaubtą.

Analizavome įvykio priežastis. Apgręždamas sklandytuvą Smilgevičius pastebėjo mane ir nutarė sekti įkandin – dviese skristi lengviau. Kai pradėjau silpname termike sukti spiralę, ilgasparnę „Olimpiją“ kilstelėjo dar sparčiau ir ji atsidūrę virš manęs. Kai Algis tai pastebėjo, buvo jau vėlu. „Blaniko“ sparnas kirto „Olimpijos“ liemenį ties uodega, ten buvę valdymo trosai įpjovė mano sklandytuvo sparną, kuris kiek laiko dar laikėsi. Gerai, kad visa tai vyko gan aukštai ir pakako laiko iššokti. Ir tai po parašiuto kupolu kabojau tik penketą sekundžių. Varžybų teisėjas S.Pakrosnis jau buvo mane peržegnojęs.“

O štai ką pasakoja kitas incidento dalyvis – Algimantas Smilgevičius:

„Graži saulėta ir mažai debesuota 1963 metų gegužės 28-osios popietė. Po sparnais – pirmasis posūkio punktas Sasnava. Mintyse jau suku spiralę virš antrojo. Lėtai žemėdamas, sklandytuvas artėja prie Žuvinto, kur karštomis vasaros dienomis dažnai galima aptikti tikras termikų versmes. Pagaliau baigiu žemėti, 700 m aukštyje kreipiu sklandytuvą į kairiąją spiralę. Staiga kabina perbėga šešėlis. Netrukus kažkur už nugaros pasigirsta trenksmas. Tai „Blaniko“, kurį pilotavo sporto meistras V.Dovydaitis, sparnas perkirto mano sklandytuvo „Olimpia“ liemenį. Nevaldomas sklandytuvas pateko į labai statų ir greitą suktuką. Svarstyti nėra kada – reikia kuo greičiau šokti su parašiutu. Kaip numesti kabinos gaubtą? Dešinioji ranka stipriai prispausta prie borto, o nustumti gaubtą pečiais nepajėgiu. Vis dėlto, kairiąja ranka apčiuopiu kabinos atidarymo rankenėlę ir trukteliu ją. Gaubtas nulekia. Atsegu diržus ir, atsispyręs kojomis, neriu žemyn. Iš savo draugų parašiutininkų buvau girdėjęs apie uždelstus šuolius, ne kartą stebėjau juos. Pats buvau šokęs tik vieną kartą ir tai su automatiškai išsiskleidžiančiu parašiutu. Dabar iš karto išskleisti parašiuto negalima, nes kupolą užgrius sklandytuvo nuolaužos. Krintu veidu žemyn, mintyse kartodamas, kad dar anksti skleisti parašiutą, bet žemė artėja labai greitai. 600... 500... 300 metrų. Trukteliu raudoną parašiuto žiedą. Sekundės, kol parašiutas skleidžiasi, visada prailgsta, o ypač šiuo atveju. Neiškentęs žvilgteliu aukštyn – kupolas skleidžiasi. Už smalsumą buvau nubaustas – sprandą užkliudė besiskleidžiančio parašiuto diržai ir po to ilgokai jį maudė. Kai pagaliau pakimbu ore, šone pamatau „Blaniką“, nuo kurio atsiskiria blizganti nuolauža – mano sklandytuvą kliudžiusio sparno galas. Kai iki žemės belieka 200 metrų, iš jo iššoka pilotas.

Po manimi lėtai slenka krūmai, už jų dirva. Noriu nusileisti į ją, bet prie žemės vėjas stiprokas ir neša mane į pievą. Atsitokėjęs po smūgio pamatau iškilusį dulkių stulpą – tai manoji „Olimpija“ trenkėsi į žemę. Geriausias mūsų sklandytuvas! Stoviu prie jo nuolaužų – radijas dar tebeveikia. Už sėdynės atramos – mano dokumentai, žemėlapis. Nemeluosiu sakydamas, kad ši diena man buvo pati nelaimingiausia.

Manęs laukė dveji diskvalifikavimo metai. Nemaloniai slėgė kaltės jausmas. Skraidžiau antrus metus, turėjau pirmą atskyrį, ir štai...

Vėliau dar daug valandų mane kėlė sparnai, nešė į tolį lėktuvai, palikdami neišdildomą įspūdį ir prisiminimus apie erdvę pamilusius draugus ir amžiną neblėstantį žmogaus troškimą skristi“.