Vytautas Pakarskas |
Nusipelnęs Lietuvos inžinierius, sklandymo sporto meistras Vytautas Pakarskas gimė 1930 metais rugpjūčio 8 dieną Radviliškyje. Aviacija V.Pakarskas susidomėjo besimokydamas Kauno Politechnikos institute. Tuo metu šiame institute buvo susibūrusi aktyvi sklandytojų sekcija. Energingas jaunuolis įsijungė į šios sekcijos veiklą: skraidė, remontuodavo palaužtus sklandytuvus, kartu su kitais KPI sklandymo sekcijos nariais statė A.Kuzmicko konstrukcijos sklandytuvus M-1 ir M-2. Skraidymai Nemuno šlaite prie Kulautuvos buvo tas veiksnys, kuris visą tolesnį V.Pakarsko gyvenimą susiejo su sklandymu. Persikėlęs gyventi ir dirbti į Vilnių, V.Pakarskas skraidė Vilniaus aeroklube Kyviškėse. 1963 metais įvykdė sklandymo sporto meistro normą. Ir toliau kilo jo meistriškumas bei patyrimas. 1966 metais V.Pakarskas dviviečiu sklandytuvu L-13 „Blanik“ pasiekė Lietuvos nuotolio rekordą skridime į iš anksto numatytą tikslą – 476 km. Šis rezultatas dviviečių sklandytuvų klasėje nėra pagerintas iki šiol. Tačiau V.Pakarsko rūpestis buvo ne vien tik skraidymai, bet ir kiti su aviacija susiję visuomeniniai reikalai. Jis daug prisidėjo, kad, talkinant sportininkams, aerodrome būtų pastatytas angaras. 1964 – 70 metais V.Pakarskas buvo renkamas Lietuvos aviacijos federacijos sekretoriumi. Tai visuomeninės pareigos, bet jos atimdavo nemažai laiko. 1968 metais V.Pakarsko iniciatyva buvo atnaujinta aviacinio žurnalo „Sparnai“ leidyba, ilgą laiką jis buvo šio žurnalo radakcinės kolegijos narys. V.Pakarskas organizavo Lietuvos transatlantinių sakalų Dariaus ir Girėno gimtųjų sodybų sutvarkymą, skrydžio keturiasdešimtmečio paminėjimus lakūnų gimtinėse. Vytautas Pakarskas išvarė gilią vagą lietuviškų plastmasinių sklandytuvų gamyboje. 1968 metais su grupe Lietuvos aviatorių lankėsi pasaulio sklandymo čempionate Lešne (Lenkija). Čia kartu su sklandytuvų konstruktoriumi Baliu Karveliu susižavėjo plastmasiniais aukštos klasės sklandytuvais. Ir taip gimė idėja gaminti tokius sklandytuvus Lietuvoje. V.Pakarsko pastangomis 1969 metais buvo įkurtos Eksperimentinės sportinės aviacijos dirbtuvės, vėliau išaugusios į Prienų Eksperimentinę sportinės aviacijos gamyklą (ESAG), kurios direktoriumi jis buvo nuo 1970 iki 1982 metų. V.Pakarskas subūrė jaunų ir labiau patyrusių inžinierių kolektyvą. Ne viskas ėjosi sklandžiai. Pradžia buvo labai sunki. Juk buvo eita nepramintu keliu. Naujos medžiagos ir technologijos nepasidavė taip lengvai. Gamyklėlės, įsikūrusios apleistoje Prienų pieninėje, patalpos ankštos, specialistų, mokančių dirbti su kompozicinėmis medžiagomis, nebuvo. Tačiau V.Pakarsko entuziazmo ir užsispyrimo dėka darbai judėjo. Buvo kuriamas Balio Karvelio konstrukcijos plastmasinis sklandytuvas BK-7, ESAG šūkis tuo metu buvo: „Neieškok priežasčių kaip nedaryti, ieškok sprendimų kaip darbą atlikti“. „Ieškoti sprendimų“ – toks buvo ir Vytauto Pakarsko moto. Jo mintys ir idėjos kartais aplenkdavo laiką. Atkaklumas ir tikslo siekimas taip pat buvo V.Pakarsko charakterio bruožai. Aviatorių tarpe jis buvo vadinamas „Ereliu“. Toks pasišventimas buvo vainikuotas – 1972 metų gale sklandytuvas BK-7 „Lietuva“ pakilo į orą. Bet tai buvo tik tarpinis etapas. Toliau sekė jau patobulinto sklandytuvo BK-7A įvedimas į „gyvenimą“ – statiniai bandymai, skraidymų bandymai, valstybinė komisija. V.Pakarskui pavyko tuometinius DOSSAF-o vadovus įtikinti gamyklos plėtros būtinybe. Pociūnuose iškilo nauji gamyklos korpusai. Po to sekė naujos sklandytuvų serijos: 1976 metais pakilo į orą sklandytuvas LAK-9, 1978 m. – LAK-10, 1979 m. – LAK-12. Visa tai buvo įgyvendinta vadovaujant nenuilstančiam gamyklos direktoriui – V.Pakarskui. 1979 metais Vytautui Pakarskui suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas. 1993 metais „Lituanikos“ skrydžio 60-mečio proga V.Pakarskas apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu. Vytautas Pakarskas mirė 1995 rugpjūčio 18 dieną. Gintautas Kačergius, 2008 |