Diskusijos

Moderatoriai: Arius, Nerijus Korbutas, Pijus, Mindaugas, Kiras
Autorius Pranešimas
Nerijus Korbutas
2012 Kov 03 d., 00:57
Administratorius

Užsiregistravęs dalyvis #2
Prisijungta: 1970 Sau 01 d., 03:00
Pranešimų: 4018





Per Valentiną nieko normalaus nesitikėdamas iš žmonos pasidovanojau senai jau matytą ir vartytą knygą:
Automobilis Lietuvoje 1918 – 1940
Jos autoriai: Liucijus Suslavičius, Klaudijus Driskius


Iš esmės galima tik pritarti ir dar syk pacituoti puslapyje rasyk.lt esančią recenziją:

Šiandien rytinio ir vakarinio pikų valandomis nuo automobilių pertekliaus dūstančiame Vilniuje kartais sunku patikėti, jog „...1913 metais gubernijos centre Vilniuje tebuvo vos 16 asmeninių automobilių, o kituose miestuose ir miesteliuose – po vieną ar kelis.“

Apie tuos tolimus laikus, kai Lietuvos keliais tik pradėjo dardėti pirmieji automobiliai, pasakojama maždaug prieš metus, 2005-ųjų rugsėjį, pasirodęs fotografijų albumas „Automobilis Lietuvoje. 1918-1940 metai“.

Pasakojama daugiau vaizdais – kaip ir dera fotografijų albumui, bet tai tikrai ne blogesnis (o daugeliu atveju gal ir geresnis) būdas atskleisti šalies automobilizmo istoriją tarpukariu, nei sausa storašonė monografija. Daugelis iš tų maždaug pustrečio šimto archyvinių (taip pat muziejinių ar privačiose kolekcijose saugotų) fotografijų priverčia šyptelti, kitos stebina, yra net ir lengvai šokiruojančių...


Vargu ar kas prieštarautų, jog žinomo fotografo Klaudijaus Driskiaus ir transporto eksperto Liucijaus Suslavičiaus parengtas leidinys – unikalus informacijos šaltinis apie to laikotarpio (1918-1940) automobilius, eismą, kelius, vairuotojus, vairavimo įpročius ir daugelį kitų įdomių smulkmenų, kurias galima įžvelgti pilkšvose senovinėse fotografijose. Tiesa, pats aukščiau minėtas transporto ekspertas žurnalistams yra kukliai išsitaręs, jog šiuo albumu anaiptol nepretenduoja į išsamų ir visapusišką to laikotarpio atvaizdavimą – juk į dienos šviesą bet kada gali „išplaukti“ dar daug senovinių fotografijų. O ir į jau pasigirdusius priekaištus – o kur laikotarpis iki 1918-ųjų, kur Lietuvos motociklininkai, kur tas, kur anas – telieka atsakyti, jog visko, deja, aprėpti neįmanoma.

Na, bet žvilgtelkime iš arčiau į patį albumą. Iš pirmo žvilgsnio tokio tipo leidiniui lyg ir nelabai derantys minkšti viršeliai, santūrus pilkšvas dizainas, ant viršelio – pats ponas prezidentas A. Smetona, lipantis iš prašmatnaus automobilio ir jam paslaugiai dureles atvėręs plikagalvis apsauginis.

Pasiutusiai įdomus L. Suslavičiaus parašytas įvadas, iš kurio galime sužinoti, kad jau 1905-aisiais Vilnius turėjo pirmąjį autobusą, o pirmosios kelių eismo taisyklės – „Taisyklės apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“ – pasirodė 1920-aisiais. Mat kaip automobiliai tada vadinti, „mechanine jėga varomi vežimai“...

Autorius pasakoja, kad 1932-aisiais Lietuvos keliais važinėjo vos daugiau nei pora tūkstančių automobilių.

O dabartiniai „vokiškos kokybės“, t.y. „audinių“, „golfukų“ ir „Bemsų“ gerbėjai gal smarkiai nustebtų, jog masiškiausi automobiliai Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais buvo amerikietiški – „Ford“, „Chevrolet“, „Buick“, „Studebaker“, „Chrusler“, „Essex“, „Pontiac“ ir kt. Šiam amerikiečių bumui tepajėgė atsispirti vienintelė europietiška automobilių markė – „Opel“.

Nustebino ir itin organizuotas Kauno autobusų eismas – ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje miestas turėjo 67 modernius autobusus, kurie pagrindiniais maršrutais dieną važiuodavo kas pusantros minutės. Tiesa, kaimynai automobilizavimusi mus gerokai lenkė: štai gyventojų skaičiumi ir valstybės plotu gerokai mažesnė Estija 1937-aisiais vien sunkvežimių turėjo 3,8 karto daugiau nei Lietuva.

Įdomu sužinoti ir kad norintys tapti vairuotojais, be egzaminų, iš policijos turėjo gauti „ištikimybės pažymėjimą“, kuris nebūdavo išduodamas įvairaus plauko chuliganams ir „deboširams“, tad potencialūs kelių „ereliai“ geriausiu atveju galėdavo minti dviračius.

Dar įdomus faktas – nuo 1936-ųjų į automobilius tekdavo pilti vadinamąjį „motoriną“ – benzino ir 5 proc. etilo spirito mišinį (šitaip valstybė norėjo palaikyti vietinius spirito gamintojus).

Aprašytos ir kelininkų pastangos gerinti kelius: Kaune vienu metu norėta grįsti gatves ąžuolinėmis kaladėlėmis arba bitume mirkytomis silikatinėmis plytomis.

Po „Įvado“ prasideda fotografijų skyriai (su gana išsamiais L.Suslavičiaus komentarais). Pirmasis – „Lietuvos kariuomenės transportas“... Va, prie pastato su rėksmingu užrašu „Aptieka“ stovi Lietuvos kariuomenės štabo karininkai. Štai sunkvežimiu „Komnick“ parvežamos sudužusio lėktuvo nuolaužos. Daugelyje nuotraukų – vaizdai, kurie, anot L.Suslavičiaus, šiandien išgąsdintų kiekvieną karininką ar kelių policininką – daugybė karių keliaudavo susigrūdę tiesiog sunkvežimių kėbuluose. Ir ne tik karių – sprendžiant iš vėlesnių nuotraukų taip organizuodavo ir ekskursijas. Kaip jums patiktų atviram kėbule dardėti į ekskursiją, sakykim, iš Kauno į Klaipėdą?..

„Prezidentų ir valstybės pareigūnų automobiliai“, aišku, spindi prabanga, ne veltui tai daugiausia amerikietiški „Buick“: „opeliai“, „reno“, BMW automobilių tarp valstybės tarnautojų transporto nematyti. „Ko norėti – tada beveik visi šių markių automobiliai buvo nedideli, dažniausiai atviri, tad nereprezentatyvūs...“ Įdomu pažymėti, kad paskui prezidentą, lekiantį į Seimą prašmatniu „lincolnu“, joja „tradicinė raita palyda“ – ietimis ginkluoti husarai. O štai ir pats A. Hitleris, saliutuojantis iš „Mercedes Benz 770“ 1939-ųjų kovą, nuo Lietuvos atplėštos Klaipėdos gatvėse...

O štai ir „Privatūs automobiliai“ – keisti mažučiai vokiški „Hanomag“, primenantys „zaporožiečius“. O! Gimtosios panemunės – ties Vilkija 1933-iaisiais sustojęs „ševrolė“.

„Viešasis transportas“. Kauno „konkė“ – savotiškas „arklinis troleibusas“, o šalia šmirinėja pirmieji autobusai, pirmasis autobusas, 1929-aisiasiais įvažiuojantis į Šiaulių autobusų stotį, išdidūs Šiaulių ir Panevėžio taksistai.

„Specialios paskirties ir komercinis transportas“. Tai pirmiausia šalmuoti gaisrininkai, juokinga Panevėžio gatvių laistymo sistema „Faun“, tokie pat juokingi firminiai sunkvežimiai („Pirmasis lietuvių garinis šokolado ir saldainių fabrikas Šiauliuose „Birutė“), jau minėtų ekskursantų sunkvežimis (Padubysio valsčiaus ūkininkai išsinuomotu sunkvežimiu ekskursijoje prie Tilžės tilto, 1935-ieji).

„Žymių Lietuvos žmonių automobiliai“. Vėl, aišku, Smetona, visokie turtuoliai, Balys Sruoga su savuoju „Fiat“, Kipras Petrauskas, Steponas Darius ir daug kitų.

„Lietuvos keliai, autoįvykiai, automobilių verslas“. Unikalios kelių tiesimo nuotraukos, avarijos, benzino kolonėlės – tikrąja ta žodžio prasme – jokių degalinių, o tik stūksantis gatvėje bokštelis-kolonėlė. Šiame skyriuje – ir lengvai šokiravusi nuotrauka: 1936-ųjų Pabaltijo cirko katastrofa. Neprivažiavus Alytaus posūkyje neatlaikė sunkvežimio stabdžiai, ir šis nulėkė nuo stataus šlaito. 4 žuvo, aštuoniolika sužeistų, matyt, važiavo susigrūdę sunkvežimio kėbule, kaip tuomet įprasta. Grįžkim prie fotografijos – nuotraukoje lyg niekur nieko pozuoja šeima ir vaikai, o greta mėtosi sunkvežimio liekanos, daiktai ir... žuvusiųjų kūnai...

Ne mažiau įdomus skyrius „Kelionės, lenktynės“, dar albume rasime ir skyrių „Šių dienų sulaukę senieji automobiliai“, kuriame – K. Driskiaus fotografuoti (stengtasi fotografuoti senovine maniera) senoviniai Lietuvos kolekcionierių turimi automobiliai (aišku, kaip čia be S. BrundzosJ).

„Na ir dar viena įdomybė – Vido Grigoraičio straipsnis apie lengvųjų automobilių nacionalizaciją Lietuvoje bei visų nacionalizuotų automobilių ir jų savininkų sąrašas (galbūt rasite savo giminaitį?).“ Kai kurie savininkai automobilius tiesiog išardydavo ar užkasdavo, kad netektų komunistams o štai „...Savickas, nelaukdamas, kol jo ‚Plymouth K.1007‘ pasiims naujoji valdžia, paskubėjo jį dovanoti komunistų partijai. Dar kurioziškiau skamba sveiku protu nesuvokiama nacionalizacijos priežastis, kad B. Boriso automobilis „DKW K.709“ buvo nacionalizuotas jo paties prašymu!”

Įdomu, kad kauniečiai jau tada pademonstravo apsukrumą – mieste norėta nacionalizuoti 298 automobilius, bet „dar kartą peržiūrėjus nuo nacionalizacijos atleisti 77 automobiliai“...

Apibendrinant – puikus albumas, gera dovana kiekvienam ir bent kiek automobiliais, technika ar jos istorija Lietuvoje besidominčiam žmogui. Tiražas ne per didžiausias – vos 1200 egz., kainuoja nuo 50 iki 60 Lt, bet knygynuose jau reikia labai pasistengti norint šį albumėlį rasti.

Į viršų
mureika
2012 Kov 03 d., 08:08
Užsiregistravęs dalyvis #82
Prisijungta: 2009 Geg 30 d., 18:09
Pranešimų: 220
Po tokios puikios recenzijos, nenusipirkti šią knygą, tiesiog neįmanoma.
Į viršų
Nerijus Korbutas
2012 Kov 03 d., 13:03
Administratorius

Užsiregistravęs dalyvis #2
Prisijungta: 1970 Sau 01 d., 03:00
Pranešimų: 4018
Patartina ilgai nelaukti, nes retai kuriam knygyne bepamatysi, na gal tik int. parduotuvėse kiek geresnė situacija. Verta visų pinigų iki paskutinio cento.
Į viršų
 

Persikelti:     Į viršų

Sindikuoti šią temą: rss 0.92 Sindikuoti šią temą: rss 2.0 Sindikuoti šią temą: RDF
Powered by e107 Forum System

Svetainės nuorodos













Sveiki,

Prisijungimo vardas:

Slaptažodis:




Prisiminti mane

[ ]

Facebook