LAK lakūnas Vaclovas Juodis

Atlikus visus bandomuosius skraidymus ir patikrinus valdymą bei pastovumą ore, „Anbo-2“ buvo atiduotas Aeroklubui pilotams apmokyti ir lavinti. 1933 m. pavasarį šiuo lėktuvu buvo apmokyta ir išleista trečioji Aeroklubo lakūnų laida (6 žmonės). Jų tarpe – Kauno universiteto Technikos fakulteto architektūros skyriaus studentas Vaclovas Juodis, veiklus 28 metų amžiaus oro sporto mėgėjas visuomenininkas.

Vaclovas gimė neturtingoje šeimoje, Aluntos valsčiuje, Makilių kaime. Pasiekti aukštąjį mokslą jam buvo sunku. Kad galėtų užsimokėti už mokslą ir mokymąsi skraidyti, jis dirbo Susisiekimo ministerijoje. 1934 m. jis Aeroklubo generalinis sekretorius. Buvo energingas, sumanus ir kantrus, mokėjo keletą užsienio kalbų.

1934 metų vidurvasarį Aeroklubo lakūnai su „Anbo-2“ mokėsi pagrindinių aukštojo pilotažo figūrų: suktuko, kilpų, persivertimų. Instruktoriumi buvo pakviestas karo aviacijos lakūnas. Apmokymo metodika labai paprasta. Instruktorius atlikdavo su mokiniu vieną – du skridimus, parodydavo jam figūras ir išlipęs leisdavo skristi vienam, čia pat pasiėmus keleivį.

Aeroklubas teturėjo vieną parašiutą „Salvator“, kuris buvo duodamas „Anbo-2“ pilotui. Keleiviai (daugiausia aerodromo paaugliai, sklandytojai, lakūnų pažįstami) skrisdavo be parašiutų, lėktuvo krėslo įdubą prisikimšę sėdyninių pagalvėlių.
Pilotažo instruktorius atsinešdavo savo tarnybinį parašiutą, bet tą sekmadienį (1934 m. rugpjūčio 26 d.), kaip ir anksčiau, to parašiuto niekam iš pašalinių nedavė, nors įsakmiai pabrėžė, kad, atliekant pilotažo figūras, ir keleivis privalo turėti parašiutą.

Šešiolikmetis Jurgis Steikūnas, jau ne sykį paskraidintas, troško pajusti ir aukštojo pilotažo skonį. Iš karo aviacijos parašiutų kambario jis pasiskolino dar vieną parašiutą „Salvator“. Tik vienam kartui, tik tam sekmadieniui!..
Paaugliui tai buvo didelė šventė. Jis skris užsidėjęs parašiutą!

Tą dieną Vaclovas Juodis skrido ne pirmas ir laukė savo eilės. Jis buvo ką tik išlaikęs visus egzaminus universitete ir ruošė diplominį darbą. Sėdėdavęs aerodromo pievoje, jis pasisakė statysiąs savo konstrukcijos lėktuvėlį. Tada nereikės mokėti už kiekvieną skridimo valandą. Darbštų malonų ir nuoširdų jaunuolį aerodromo draugai labai mėgo. Visi žinojo – jeigu Juodis užsispirs, tikrai pasistatys sportinį lėktuvėlį!
Atėjo ir jo eilė skristi. „Anbo-2“ balzganai sidabriniu liemeniu ir rusvais sparnais pakilo, atliko figūras, švelniai ir tiksliai nutūpė. Instruktorius išlipo, o jo vietą paknopstomis užėmė Jurgis Steikūnas. Juodis šypsojosi, matydamas paauglio nerimą ir troškimą kuo greičiau pakilti.

1000 metrų aukštyje Juodis įvedė „Anbo-2“ į suktuką, padarė kelias vijas, statmenai išvedė lėktuvą ir... Visi, sėdėjusieji aerodromo vejoje, staiga pašoko ant kojų – „Anbo-2“ neišsilygino, bet lengvai padarė pusę išvirkščios kilpos ir atsigulė ant nugaros. Taip jis keliolika sekundžių slydo gana lėkštu kampu. Staiga ėmė raukšlėtis ir trupėti „Anbo-2“ sparnų galai. Netrukus jie subyrėjo į gabalus. Liemuo krito daug greičiau, negu sudarkytos sparnų plokštumos.

Ilgai nebuvo matyti parašiutų. Tik kai krintantis „Anbo-2“ liemuo priartėjo prie medžių, juosusių seną fortą, pasirodė žmogus ir blykstelėjo „Salvator“ kupolas. Laimingai! O kur antrasis? Kas jis?

Vaclovas Juodis gulėjo kniūbsčias už dešimties metrų nuo lėktuvo liemens, kūno svoriu išmušęs nemažą duobę. Jo parašiuto dėklas buvo atidarytas, parašiutas jau besiskleidžiąs. Negyvo piloto šlaunyje žiojėjo gili atvira žaizda. Tada buvo spėjama, kad ją padarė lėktuvo stabilizatorius ar kitos aštrios nuolaužos, pilotui bandant iššokti.

Jurgis Steikūnas, nusileidęs su parašiutu, pasakė ne vieną sykį ore šaukęs pilotui: „Šokam, šokam!..”
“Salvator” skleidėsi automatiškai, timptelėtas 7,5 metro ilgio šilkinės virvutės, kurios vienas galas buvo prikabintas prie lėktuvo.

Kodėl lūžo „Anbo-2“ sparnas? Priežastis labai aiški – konstruojant lėktuvą, sparnų atsparumas nebuvo apskaičiuotas nugariniam skridimui. Juk 1934 m. Lietuvoje dar niekas nebuvo matęs, o juo labiau atlikęs išvirkštinių aukštojo pilotažo figūrų. Jaunas konstruktorius neįspėjo, kad lėktuvas gali patekti tokion neįpraston skridimo evoliucijon.

Vėlesnėse „Anbo“ konstrukcijose į tai buvo atsižvelgta.
Vaclovas Juodis buvo labai atsidavęs oro sportui, ištikimas aviacijos idėjoms, laisvai, gražiai ir drąsiai skraidydavo. Jis pirmasis žuvo iš Lietuvos Aeroklubo lakūnų.