„RB“ – reiškia Romualdas Bėkšta (1927 – 2005). Iš viso jis suprojektavo 19 skraidymo aparatų. Tačiau iš jų realizavo tik 6 (sklandytuvą RB-11, motorizuotą sklandytuvą RB-13, anties tipo lėktuvus RB-15 bei RB-17 ir lėktuvą RB-19). Pirmąjį lėktuvą – RB-1 – užbaigti sukliudė karas.

Piktaliežuviai šaipėsi, jog R.Bėkšta – antrasis Z.Rimša, kurio aparatai nepaskrenda... Žinoma, tai – perdėtas požiūris. Ne visi tokie genialūs kaip A.Gustaitis, B.Oškinis ar B.Karvelis.

1946 m. R.Bėkšta baigė projektuoti monoplaną RB-3. Jo brėžinius vėliau įsigijo šiauliškis sklandytojas Pranas Grinius ir, palengva statydamas, užbaigė 1957 metais. Tačiau sovietų saugumas uždraudė RB-3 bandyti ore. Tada P.Grinius pradėjo tą lėktuvėlį išpardavinėti dalimis. Tai sužinojęs R.Bėkšta nusipirko RB-3 sparnus, posūkio ir aukščio vairus, ketindamas juos panaudoti naujam sklandytuvui, kuriam tereikės pagaminti liemenį. Šį kartą nusprendė ne tik projektuoti, bet ir pasistatyti savo sklandytuvą.

1957 m. ėmėsi projektuoti RB-11 liemenį su spyriais paremtu 1,5 m ilgio centroplanu, nes 2x3,5 m ilgio sparnai sklandytuvui buvo trumpoki ir per mažo ploto. Kurdamas šį sklandytuvą pavyzdžiu pasirinko plačiai visoje SSSR BrO-9, kurio skridimo duomenis rengėsi viršyti. RB-11 liemuo iš šono buvo panašus į B.Oškinio sklandytuvo, tačiau – save laikančios konstrukcijos, be atatampų, o sparnai – gerokai siauresni, taigi, su mažesniu induktyviniu pasipriešinimu.

1957 m. gavęs iš Pranskėčio (Vilniaus ATK aviamodeliavimo instruktoriaus) milimetrinės faneros, laisvu nuo darbo laiku, ėmė gaminti liemens rėmus, centroplano nerviūras ir kitas dalis. Vienišo statytojo darbas vyko palengva.

1959 rudenį RB-11 beliko tik nudažyti. Nudažė geltonais nitrodažais, o gondolos priekį ir apačią – žaliai. Pabandžius ridenti užsikirto važiuoklės ratukas, ir kol išsiaiškino priežastį, pasibaigė skraidymams tinkamas sezonas. RB-11 bandymai buvo atidėti 1960 metų pavasariui.

RB-11 skirtas skriejimui šlaite, sklandytuvas turėjo 8,74 m ilgio save laikančios konstrukcijos sparnus, kuriems panaudotas NACA 4312 profilis. Sparnai turėjo pagrindinį ir pagalbinį lonžeronus, priekyje iki pagrindinio dengti 1 mm fanera, likusi dalis – audiniu. Skirtingai nei BrO-9 eleronai paprasti, neplyšiniai. Sparnų plotas – 9,5 m2. Liemuo – kevalinės konstrukcijos, dengtas 1 mm fanera. Važiuoklės ratukas nuo JAK-12 – 255x110 mm.

Tuščio sklandytuvo svoris – 96,1 kg. Dešinysis sparnas svėrė 11 kg, kairysis 10,8 kg, centroplanas – 17,9 kg, jo spyriai 6,6 kg, liemuo be prietaisų 46,42 kg, stabilizatorius – 2,5 kg, jo spyriai – 0,3 kg, posūkio vairas – 0,58 kg.

1960 m. balandžio 3 dieną įvyko pirmieji RB-11 skridimo bandymai išsviedžiant guminiu lynu. Pirmasis skrido Paulius Vaišvila, paskui Julius Peleckas ir kiti. Skridimai vyko normaliai, tik startavimo metu, prieš atitrūkdamas nuo žemės, sklandytuvas uodega smarkiai suduodavo į žemę. Po ketvirtojo skridimo R.Bėkšta pastebėjo, jog perėjimo iš gondolos į liemens vamzdį vietoje fanera trūko kaip perpjauta. Remontuojant padarytas sklandesnis ir tvirtesnis (su papildomu faneros lopu) perėjimas.

R.Bėkštos užrašuose pirmieji skridimai pažymėti taip:
1 startas 17:59 / Vairų padėtis tupiant apie +10 / Aukštis apie 2 m / Jautrus aukščio vairas / Skersvairiai mažiau jautrūs už BrO-9.
2 startas 18:04 / Su švelniu posūkiu. Tupdymas gerai / Vairų padėtis beveik neišeina iš neutralios, aukštis apie 3 m.
3 startas 18:15 / Aukštis apie 20 m / Posūkis į dešinę / Tūpimo greitis apie 50 km/ val.
4 startas / Aukštis apie 50 m / posūkis į kairę / Kilimo greitis 70 km/val.

1960 m birželio 12 d. skridimo bandymus vykdė J.Peleckas. Sklandytuvas buvo keliamas mechaniniu išvilktuvu (ritė ant sunkvežimio užpakalinio rato). Pirmąjį kartą paskrido tiesiai 5 m aukštyje, per antrą skridimą išvilktuvo pakeltas į 150 m aukštį skrido vieną minutę. Vertikalus kilimo greitis buvo 7 m/s, o horizontalus – 70 km/val. Trečiu bandymu kilo 7,5 m/s ir 75 km/val. greičiu iki 120 m aukščio. Darant posūkius 55-60 km val. greičiu, variometras rodė 1,5 m/s žemėjimo greitį, o sklendžiant tiesiai – 1,2 m/s. Tūpė 50 km/val. greičiu. Visas skridimas truko 1 minutę. Ketvirtu bandymu buvo kylama lėčiau – 4-5 m/s iki 130 m aukščio, ir visas skridimas truko 1 min. 45 s.

Savo atsiminimuose apie tos dienos bandymus R.Bėkšta taip rašė:
Nesant sklandytuve kablio išvilktuvo lynui, jį kabinome už amortizatoriaus kablio... Vairų klausė gerai, tik posūkio vairas aiškiai buvo per mažas, reikdavo iki galo nuspausti pedalą, kad net siekdavo gondolos šoną.

Julius Peleckas, 2006 metais paklaustas kaip skraidė RB-11, prisiminė, kad sklandytuvo kokybė buvo mažoka – maždaug tokia kaip BrO-11, žemėjimo greitis – didokas.

Atsiminimuose R.Bėkšta toliau rašė:
Vasarą Palangoje buvo aviacijos šventė, atskrido iš Kauno lėktuvai su sklandytuvais. Labiausiai prityręs lakūnas Jonas Kavaliauskas panoro išbandyti RB-11. Užsidėjo parašiutą, nors parašiutui vietos nebuvo numatyta – iš 150 m aukščio parašiutas nespėtų išsiskleisti. Mano argumentų neklausė ir įsispraudė į sėdynę. Sklandytuvo centruotė pasislinko į priekį per parašiuto storį, padidėjo ir svoris. Ore sklandytuvas tapo neatpažįstamas – taip pasikeitė sklendimo kampas. Nutūpęs Jonas Kavaliauskas pareiškė – „skrenda kaip kirvis“.

1960 metų rudenį R.Bėkšta pradėjo studijuoti Kauno Politechnikos institute, o 1961 m. pavasario sesijos metu studentų darbų parodai Vilniuje buvo paragintas pateikti RB-11. Atvežęs jį į Vilniaus Vingio parką, išskubėjo laikyti kursinių egzaminų, o po jų grįžęs į Vilnių, sklandytuvo neberado... Taip pražuvo vienintelis R.Bėkštos sklandytuvas.

RB-11 R.Bėkšta kūrė norėdamas viršyti plačiai naudojamo sklandytuvo BrO-9 skridimo duomenis. Taigi ir palyginkime juos. Abiejų sklandytuvų sparnų ilgis vienodas. Tuščių svoris beveik nesiskiria (BrO-9 – 92 kg, RB-11 – 96 kg). Toliau prasideda didesni skirtumai. BrO-9 sparnai paremti spyriais, o plokščia uodegos sija sustandinta atatampomis. O RB-11 sparnai – save laikančios konstrukcijos (tik centroplanas paremtas spyriais), liemuo taip pat save laikančios konstrukcijos (0,62 m ilgesnis už BrO-9). RB-11 sparnų plotas žymiai mažesnis (13,95 – 9,5 = 3,95 m2), o sparnų proilgis, mažinantis induktyvinį pasipriešinimą, didesnis (5,69 ir 8,04) Pagal šiuos rodiklius RB-11 teoriškai turi mažesnį bendrą pasipriešinimą. Tačiau BrO-9 mažiausias žemėjimo greitis 1,16 m/s, o RB-11 – apie 1,5-1,7 m/s (sprendžiant pagal išbūtą ore laiką, o ne iš R.Bėkštos užrašuose pažymėto momentinio fiksavimo). Didesnį žemėjimo greitį nulėmė žymiai didesnis RB-11 sparnų įkrovimas. Dėl to RB-11 tūpimo ir sklendimo greitis už BrO-9 didesnis 15-20 km/val. Be to, RB-11 projekte niekur neužsiminta apie sparnų susukimą į galus – nenumatytas atakos kampo sumažinimas sparnų galuose. Šis dalykas, nors ir mažesnės reikšmės už per didelę, irgi didina pasipriešinimą.

Taigi, per mažas RB-11 sparnų plotas, per didelis sparnų įkrovimas nulėmė prastas sklendimo savybes ir J.Kavaliausko išvadą „skrenda kaip kirvis“. Nepavyko ne tik viršyti BrO-9 skridimo savybių – sklandytuvas skrido žymiai prasčiau. Tą patvirtino ir J.Peleckas, skraidęs ir su RB-11, ir su BrO-9.

Broniaus Oškinio nugalėti nepavyko. R.Bėkšta buvo savikritiškas ir savo sklandytuvo nebandė girti, taigi – elgėsi garbingai.