Broniaus Oškinio 70-metis


JONAS BALČIŪNAS
23 – ne riba


Pirmą kartą garsųjį sklandytuvų konstruktorių Bronių Oškinį pamačiau 1939 metų rugpjūčio 14 dieną Kaune, kai vyko pirmosios Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos) aviacijos sporto varžybos. Vidutinio ūgio, juodaplaukis, švelnių veido bruožų, mažakalbis. Savo išore nesiskyrė iš kitų. Iš aviamodeliuotojų, kurie varžybose talkino sklandytojams, sužinojau, kad Oškinis – jau šešių sklandytuvų autorius, pirmasis „C“ klasės pilotas sklandytojas Lietuvoje.

Su nuostaba žvilgčiojau į jaunąjį konstruktorių. Tada negalėjau nė pagalvoti, kad ir man, berneliui nuo Pabiržės, pirmaisiais pokario metais teks būti jo mokinių būrelyje, o vėliau net artimiau bendrauti. Šiandien anų metų Oškinio ir jo mokinių veikla – jau istorija.

Prisimenu, kai 1973 m. balandžio 15 d. Prienų eksperimentinėje sportinės aviacijos gamykloje (ESAG) susirinko gausus buvusių B.Oškinio mokinių ir bičiulių būrys pasveikinti jį 60-mečio proga, buvo daug linkėjimų. Nors konstruktorius tąsyk buvo sukūręs 16 įvairių konstrukcijų, bet visi, kaip susitarę, pageidavo, kad sklandytuvų BrO šeima dar didėtų. Bet tuomet gamykloje buvo statomas Balio Karvelio skraidymo aparatas BK-7, pirmasis plastmasinis sklandytuvas šalyje. Kai kas visai nedviprasmiškai duodavo suprasti, kad ir Oškinio parama čia būtų neprošal. Tai išgirdęs, Bronius Oškinis atsakydavo: „Su šia užduotimi Balys vienas susidoros. Mano tikslas – skristi žemai, lėtai ir saugiai“. Ne vienas nusišypsodavo ir pagalvodavo: „Labai jau ne šiandieninės aviacijos šūkis“. O konstruktorius turėjo galvoje jaunimą, būsimuosius sklandytuvų „Lietuva“, keleivinių oro lainerių bei viršgarsinių lėktuvų pilotus, kuriems žemei, lėtai ir saugiai būtina skraidyti savo lakūniško kelio pradžioje.


Tuo tarpu Prienų ESAG buvo gaminami B.Oškinio konstrukcijos sklandytuvai BrO-11M „Zylė“. Konstruktorius puikiai suprato, kad „Zylę“ būtina tobulinti. Jis ir pradėjo naują seriją bandymų, siekdamas sukurti modernesnį sklandytuvą jaunimui. Jo nuomone, toks sklandytuvas turėtų būti plastmasinis, lengvas (apie 50 kg) ir mažo greičio (35-45 km/val.)

1974 metais pasirodė pirmasis skraidantis sklandytuvo BrO-17 „Bitelė“ maketas (masė 52 kg, greitis – apie 40 km/val.) Aparato greičiui sumažinti konstruktorius (pirmasis šalyje) panaudojo plyšinį sparną. Bandymų rezultatai patvirtino idėjos teisingumą (vėliau šis darbas buvo pripažintas išradimu). Nauju savo kūriniu konstruktorius buvo patenkintas, tiesiog džiaugėsi. Tačiau, praėjus kuriam laikui, jį vėl apėmė kūrybinis nerimas: priekabiai ima pergalvoti, pasverti ir įvertinti sklandytuvo teigiamas bei neigiamas savybes. Ir štai po metų atsirado BrO-18 „Boružė“ (masė – 45 kg, greitis panašus į „Bitelės“) – lengvas, lėtas, galintis į orą pakilti patraukus virve per skridinį. Rodos – ko daugiau benorėti. Bet ir „Boružė“ dar nebuvo eksperimentų viršūnė. 1979 m. ją pakeitė BrO-20 „Pūkelis“ (masė – 38 kg, greitis – 35-40 km/val.) Nidoje virš Sklandytojų kopos atlikus skriejimus „Pūkelis“ laikėsi ore pučiant visai silpnam vėjui.

Nežinia kaip būtų susiklosčiusi tolesnė konstruktoriaus kūrybinė biografija, jei ne septintame dešimtmetyje pasirodę nauji skraidymo aparatai – skraidyklės. Dar gana netobulos skraidyklės tuomet nesukėlė entuziazmo aviatorių tarpe. B.Oškinis, pamatęs pirmą kartą skrendančią skraidyklę, nepuolė jos peikti ar pranašauti liūdną ateitį. Atvirkščiai, - jis teigė, kad prasideda nauja era lengvų skraidymo aparatų srityje.

Konstruktorius sutiko bendradarbiauti su skraidūnais. 1979 m. jis ėmėsi vadovauti visuomeninio skraidyklių klubo įsteigtam kieto sparno skraidymo priemonių kūrimo sektoriui. Talkininkaujant skraidūnams Č.Kišonui ir K.Rinkevičiui buvo pastatytas sklandytuvas BrO-21 „Vyturys“.


Išties turtingas B.Oškinio kūrybinis „bagažas“ – 23 sklandytuvų konstrukcijos. Daugelis darbų pripažinti išradimais. Bet būčiau neteisus, jeigu paskutinio dešimtmečio darbuose nepaminėčiau B.Oškiniui vadovaujant pastatytų lėktuvų „Albatroso B II“ ir „Vako“ natūralaus dydžio maketų filmui „Skrydis per Atlantą“.

Gausi sklandytuvų BrO šeima, kuriuos kuriant prireikė daug metų, energijos ir triūso. Jų konstruktoriui Broniui Oškiniui, pažyminčiam gyvenimo 70-metį, pabalo jau ir plaukai, lėtesnė pasidarė eisena. Tik akys tos pačios liko. Nors jos dabar slepiasi po juodais akinių rėmais, bet žvilgsnis toks pat skvarbus, nerimstantis. Ir ištvermė neapleidžia. Kai buvo statomis „Vyturys“, „Albatrosas“, „Vako“, pats dirbo po 10 – 12 val. per dieną. Dabar Panevėžyje stato tris sklandytuvus „Garnys“, skirtus paaugliams skraidyti. Galėtų ir mažiau dirbti, bet ne toks konstruktoriaus būdas, ne taip pratęs jis gyventi.

Pamenu, vieno susitikimo metu jaunuolis paklausė Bronių Oškinį: „Ar labai daug reikia braižyti ir skaičiuoti, norint sukurti sklandytuvą?“ Konstruktorius patraukė pečiais, susimąstė ir atsakė: „Aš mažai braižau, o dar mažiau skaičiuoju“.

Juokai juokais, tačiau konstruktorius tikrai nelabai mėgsta popierius. Bet nebuvo atvejų, kad kuris jo aparatas neskristų ar sulūžtų bandymų metu. Nebuvo taip pat atvejo, kad viršytų leistiną svorį. Svoris ir atsparumas – vienas kitam atvirkščiai proporcingi rodikliai. Todėl konstruktorius reikalui esant pasitelkia ir elektronines skaičiavimo mašinas, nors labiausiai vertina seniai įprastą gerokai apsitrynusią savo logaritminę liniuotę. Ji ne stebuklinga lazdelė, – viską daro talentas ir kūrybinis ištvermingumas, kurių gamta jam nepašykštėjo, bei... darbas. Darbe konstruktorius Bronius Oškinis užsidega, pamiršta nuovargį. Nepamenu, kuomet jis atostogavo. Kai po eilinio BrO statybos išvargęs grįžta į namus (o gyvena jis Palangoje), vieną kitą dienelę praleidžia ramiai. Bet greit vėl ima kamuoti kūrybinis nerimas, kaupiasi naujos idėjos, sumanymai. Matyt, dar daug minčių ir planų laukia savo eilės. Taigi 23 – ne riba.



„Sparnai“ 1983 Nr.1


Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2009




Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis