Bandytojų šiokiadieniai


Vytautas Dovydaitis

BŪK TAIKUS, DEBESIE


Visos pagamintos „Lietuvos“ buvo išbandomas ir tik po to iškeliaudavo į SDAALR aviacijos sporto klubus. Prienų Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos bandomųjų skraidymų stoties lakūnams pamėgto darbo nestigo. Bandydami sklandytuvus, jie kartu tyrė, ką užfiksuodavo aparatūra. Kiekvienos serijos sklandytuvai išore nesiskyrė, tačiau jautri bandytojų Vytauto Šliumbos, Algirdo Šiožinio, Stasio Naujalio ranka greit pajusdavo subtilius kiekvieno aparato ypatumus. Tam skraidymų programoje būdavo įvairiausių užduočių.

– Kiekvienoj „Lietuvų“ serijoj būdavo šiokių tokių pakeitimų, – sklaidydamas lakūno bandytojo darbo sąsiuvinį, pastebi Vytautas Šliumba. – Atliekant naujesnės serijos sklandytuvu suktuką, jam nusistovėjus, kartą nulėkė kabinos stiklinis gaubtas. Dviejų kilometrų aukštyje temperatūra tą žiemos dieną buvo apie minus dvidešimt laipsnių... Susigūžiau, atidariau oro stabdžius, skubėjau žemyn. Bet skruostus reikėjo vazelinu tepti. Nušalau...


...Naujas sklandytuvas, nors ir išbandytas, apie jį žinoma dar ne viskas. Niekas negali pasakyti, kokios jo savybės suktuke.

Suktukas. Kaip suprantamas šis žodis aviacijoje? Lėktuvas, sklandytuvas, skraidyklė negali skristi ir laikytis ore esant mažesniam greičiui, negu nustatytas minimalus tam skraidymo aparatui. Sparnai nustoja keliamosios jėgos, nebeneša, lėktuvas kniumba priekiu žemyn. O jeigu kilstelėja savo nosį per daug aukštyn ir sparnai viršija kritinį atakos kampą būdami pasvirę arba dėl netikslių judesių vairais gauna ir sukimosi impulsą, prasideda suktukas. Nuo sparnų atitrūksta oro srautas, skraidantis aparatas, nuleidęs nosį beveik statmenai, gręžiasi žemyn mažu spinduliu sukdamas ratus. Po kelių vijų suktukas nusistovi. Jeigu nieko nedarysi, ši karuselė nesibaigs iki žemės...

...Kaip elgsis šis ilgasparnis, kai bandytojas „nuraus“ sparnus aptekantį oro srautą? Kokius kaprizus rodys septintasis Balio Karvelio kūrinys, kai, praradęs greitį, grius žemyn? Ar gręšis statmenai, ar suksis plokščiai, panašiai kaip nuo medžio atsiskyrusi klevo sėkla? Tuomet blogai. Tokiais aparatais pavojinga skraidyti. Kaip įsisukęs reaguos į vairų plokštumų atlenkimus, kai pilotas norės baigti šį pavojingą žaismą ir stengsis vėl priversti sklandytuvą skristi grakščiai, lengvai, kaip lig tol?

Vytautas Šliumba

Vytautas Šliumba dar kartą apeina „Lietuvą“. Jo veido išraiška, kaip visuomet, rami. Ji nesikeisdavo nei lipant ant varžybų nugalėtojų pakylos, nei po nesėkmingo skrydžio. Savitvardos pakakdavo. Tvirto jauno vyro rankomis pajudina, papurto sparno galą. Stabteli prie uodegos vairų, kur į liemens kiaurymę technikai deda parašiutėlį. Daug mažesnį už tą, kuris bus už lakūno nugaros. Nenorės sklandytuvas išsilyginti iš suktuko, Vytautas timptels kabinoje troselį, ir prie uodegos vairų išsiskleis baltas kupolas. Jis pristabdys aparato sukimąsi, lengviau bus galima tramdyti pavojingoje karuselėje įsismaginusį sklandytuvą. O jeigu ir tada „Lietuva“ nepaklus? Reikės iššokti.


Aleksandrui Jonušui, sėdusiam į AN-2, kelti sklandytuvą taip aukštai kaip tąkart dar niekad neteko. Programoje numatytas saugumo elementas leido šį eksperimentą pradėti trijų kilometrų aukštyje. Tūkstančio arklio jėgų traukiama „Lietuva“ per dvidešimt minučių iškopė į bandymo zoną. Šalia skrido ir viensparnis lėktuvas. Jo liemenyje, išimtų durelių vietoje, žiojėjo skylė. Patikimai apraizgytas virve, nuleidęs žemyn kojas, su pririšta kino kamera ir parašiutu už nugaros, filmavimo operatorius buvo pasiruošęs užfiksuoti suktuko eigą.

– Atsikabino!
Visi nuščiuvo, užvertę galvas susikaupę stebėjo, kaip žydrame skliaute slenka baltas mažas paukštelis – sklandytojų viltis ateities skrydžiams.

„Lietuva“ kilstelėjo nosį. Greitis sumažėjo. Vytautas pajuto, kaip sudrebėjo sklandytuvas, ruošdamasis kniubti pirmyn, ir tą akimirką staigiu posūkio vairo judesiu suteikė sukimosi impulsą.

Griūdamas sklandytuvas aukštai kilstelėjo sparno galą. Prieš piloto akis vis greičiau pradėjos suktis žemė...

Pirma vija. Pakaks. Vytautas kojos pedalo judesiu atlenkia posūkio vairą į priešingą sukimuisi šoną, stumteli vairolazdę nuo savęs. Sklandytuvas nereaguoja. Nenorom jau antra vija. Bandytojas vėl mėgina sulaikyti vis greitėjantį suktuką, dar energingiau veikia vairais. Nepadeda. Aparatas, vos juntamai drebėdamas, daro trečią, ketvirtą viją... Aukštimačio rodyklė ne slenka, o bėgte bėga pro padalas su skaitmenimis. Keturios vijos, puskilometris nukrista... Vytautas ramus, jis pasiruošęs netikėtumams. Jį stebina, kodėl suktukas plokštėja. Bet yra receptų ir prieš tokį sukimąsi. Išeiti iš keblios padėties rekomenduojama net keturiais skirtingais metodais, derinant posūkio, pokrypio ir aukštumos vairų atsilenkimus. Jeigu ir tai nepadeda, belieka gelbėtis. Šeštoji, septintoji vija. Sklandytuvas pradeda dar daugiau drebėti, jo smaila nosis maždaug 45 laipsnių kampu žemiau horizonto bėga aplink. Punios šilas, Birštonas, Prienai, Punios šilas... Pilotas sunerimsta. „Lietuva“ nenori paklusti jo valiai, nors kilometro aukščio kaip nebūta. Nusistovėjo plokščias suktukas. Nelauktas, negražus siurprizas... Darydamas devintąją viją lakūnas trukteli kaire ranka troselį. Čach! Skleidžiasi aparato uodegoje įtaisytas parašiutėlis, dar labiau susipurto, bet akimirkai stabteli įbesdamas nosį žemyn sklandytuvas. Šią patogią sekundę Vytautas panaudoja pergalei prieš apgaulingą suktuką – dar didina smigimo kampą. Atitrūkusios oro srovės vėl gula prie „Lietuvos“ sparnų. Parašiutėlį nuplėšia oro srovė... Bet sklandytuvas vėl paklusnus lakūnui. Jis žvilgteli į aukštimatį – prarasta beveik 1300 metrų aukščio. Tai bent suktukas!..

...Buvo bandomas pats pirmasis B.Karvelio plastmasinis sklandytuvas BK-7 „Lietuva“.
Ir štai ilgi sparnai aukštai virš aerodromo.

– Žiūrėk kas ten darosi! – šūktelėjo konstruktorius.
Iš vakarų slinko storas debesų klodas. Slinko greitai. Debesys greitai prarijo BK-7.

– Nematau aerodromo, aukštis 800 metrų, – bandytojo Aleksandro Jonušo balsas nepasikeitęs. – Koks, vėjas, koks debesų aukštis?

Aleksandras Jonušas

– Vargu ar pataikysiu į aerodromą... Panirau į tirštą debesį... – Jo žodžiuose savitvarda. Kartu girdėti ir svetima Aleksandro balsui gaida...

Kaip jautėsi jis ten ledinėj migloj, be aklojo skridimo prietaisų? Atsakinėjo retai. Matyt, visi pojūčiai buvo pajungti skridimui per debesis, nežinant, ką ir kada pamatysi po savim... Tokiais atvejais tik girdi, kaip sparnai rėžia orą, akių neatitrauki nuo prietaisų...

Deja, nėra ir to, kas dabar reikalingiausia. Trūksta posūkio rodyklės. Apytikrę kryptį šiaip taip galima išlaikyti pagal kompasą. Metalinis šratukas dar neslankioja stikliniame vamzdelyje. Situacija dar ne kritinė.

Bet kiek gali tęstis toks skridimas lyg užrištomis akimis. Lakūnai nematydami horizonto, greit praranda pusiausvyros jausmą, juos ima persekioti klaidinančios iliuzijos. Atrodo skrendi tiesiai, o prietaisai rodo, kad esi pakrypęs. Arba atvirkščiai. Nepasiduok jausmams, lakūne, kai nematai žemės. Tai – pražūtis.

Kelios minutės slegiančios tylos.
– 200 metrų. Po manim nepažįstami laukai, miškeliai, kultūrinė ganykla. Daug betoninių stulpelių ir vielos. Nedideli ganyklų kvadratai... Leidžiuosi čia. Kitur miškas, sodybos, aukštos įtampos stulpai...
– Vėjas 280 laipsnių, 7 metrai per sekundę...
– Supratau... Taikau į vieną ganyklos aptvarą... Labai mažas...
– Kad tik pats sveikas liktų... – Karvelio balsas suvirpėjo.

Vėl tyla... Kyla į žvalgybą lėktuvas. Po paieškų – žinia. Nuo šaltos drėgmės, vėjo ir išgyvendinimų pilki vyriausiojo konstruktoriaus skruostai atgauna spalvą. Nežinomybės, lauktos nelaimės pėdsakai išnyksta.

Jonušas nusileido net niekur neįdrėskęs veidrodinio plastmasės paviršiaus. Staigiai žemėje sustabdytas baltas paukštis kilstelėjo liauną uodegą, diržai spustelėjo krūtinę. Išlipęs lakūnas pats stebėjosi, kaip sugebėjo nusileisti ten, kur vietos pakaktų... tik krepšinio aikšteliai. Sparno galas gulėjo per pusmetrį nuo betoninio stulpelio.

Atsitiktinumas? Jaunam pilotui būtumėm pasakę: gimei po laiminga žvaigžde. Tūkstančius valandų ore praleidęs, tūkstančius kartų kilęs ir leidęsis lakūnas moka tvardytis ir sunkią minutę. Tiksliai ir žaibiškai Aleksandro mintis ir akys pasvėrė viską: kliūčių pavojų, šoninio vėjo įtaką, geriausią tupdymo metodą. Tūpė pirmiau ne ratuku, o uodega paliesdamas žemę. Mažiau riedėjo sklandytuvas...


– Šiandien, Algirdai, filmuodami bandysime užfiksuoti visą uodeginio parašiutėlio išsiskleidimo eigą. Skrisi naujuoju egzemplioriumi, – lakūnui Šiožiniui nurodė užduotį bandomųjų skraidymų stoties viršininkas Vytautas Šliumba.

– Paskrisiu šiek tiek išleidęs parašiutėlį, o paskui numesiu atkabinęs iš kokių trijų šimtų metrų.
– Tik įvertink vėją, kad į pušyną nenuneštų, kaip manąjį į Punios šilą...

Algirdas aukštai nekilo. Apsukęs ratą virš aerodromo, per radiją pasakė:
– Aš nulis ketui. Stebėkite atidarau...

Kaip ir buvo laukta, sklandytuvas kniubtelėjo nosim žemyn. Kelių lietsargių ploto parašiutėlis smarkiai stabdė.


Algirdas Šiožinys

– Per sekundę žemėju devynis metrus... Jau dešimt...
– Pakaks, atkabink... – į mikrofoną pasakė skraidymų vadovas Vytautas Šliumba.
– Supratau, atkabinu, aukštis trys šimtai...

Vyrai stebėjo, kaip kris parašiutėlis. Sekundė, antra, dar keletas... Ilgasparnis vis leidžia nosį žemyn, šniokščia parašiutas...
– Neatsikabina! Žemėju dvylika metrų...

Sklandytuvo nosis dar kniumba prieš piloto norą. Jis kilsteli aparatą, tas vėl niurkteli... Pavojinga amplitudė!
– Nesuvaldau...
– Neprarask greičio...

Kaip per nematomas bangas lekia Algirdas Šiožinys, lyg valtyje sėdėdamas. Smigdamas jis dingsta už beržynėlio ties pačiu aerodromo kraštu.

– Viskas... – Nerimas skraidymo vadovo žodyje. Klausa laukia triokštelėjimo. Ne!.. Sklandytuvas šoka per berželius, vėl neria žemyn ir nori tęsti pašėlusį, nesuvaldomą šokį. Bet uodega brūkštelėja žemę, priekis kniumba, trinktelėja važiuoklės ratukas. Šyptelėjo laimė šį kartą Algirdui. Juk sklandytuvas buvo beveik nesuvaldomas.
Ir vėl darbelio inžinieriams... Teks perkonstruoti parašiutėlio atkabinimo spynelę...


...Didelis šviesus kambarys, panašus į salę. Už stiklinės sienos – cecho viršininko kambarėlis. Prie stalo sėdi ir stebi salę vidutinio amžiaus orios išvaizdos vyras. Tai Romualdas Putra – galutinio sklandytuvų surinkimo skyriaus viršininkas. Per visą salės plotą išdėstytas išnarstytas sklandytuvas LAK-9 su bortiniu numeriu 6307.

– Šią mašiną atgabeno iš sklandytuvų bandomųjų skraidymų stoties, – kalbėjo R.Putra. – Tai trečiosios serijos septintoji. Ji turi savo istoriją, žinoma, ir legendų. Šis sklandytuvas jau buvojo Oriolo varžybose, juo skraidė čekų ir vokiečių sportininkai. Kai mūsų cechas jį pagamino ir atgabeno į aerodromą, bandomojo skraidymo metu bandytojai atkreipė į jį dėmesį. Mašina labai pavaldi, šmaikščiai valdoma. Atgabenome ją į Prienus ir pasirinkome kaip eksperimentą bandyti naujo tipo oro stabdžiams, kuriuos pritaikysime naujai kuriamam LAK-10. Užduotis sunki: turime paruošti gerokai tobulesnę skraidomąją mašiną. Ji gerokai skirsis nuo ankstesnių „Lietuvos“ konstrukcijų. Be to, bus visiškai naujo profilio sparnas.


Stasys Naujalis

Konstruktoriams kilo mintis pakeisti oro stabdžius – dvi plokšteles, kurios, valdomos iš piloto kabinos, išlenda iš viršutinės ir apatinės sparno pusių. Šių oro stabdžių ypač reikia leidžiantis greitiems sklandytuvams. Buvo nuspręsta įtaisyti ne dvi, bet vieną – viršutinę oro stabdžio plokštelę. Reikėjo eksperimentuoti, kaip reaguos srovė. Į LAK-9 sparną buvo įmontuota gana didelė plokštė, bloginanti sparno kokybę. Ir pilotas bandytojas skrisdamas turėjo ją palaipsniui slėpti sparne, kartu akylai stabėdamas, kokią įtaką daro plokštė sklandytuvo skriejimo kokybei.

Tą žiemos dieną dviejų kilometrų aukštyje buvo pašėlęs vėjas, kurio greitis siekė 80 km/val. Sklandytuvą vairavo bandytojas Stasys Naujalis. Eksperimento rezultatai buvo visai nelaukti – iškišus stabdį, sklandytuvas bemat prarado aukštį ir aerodromo jau nebebuvo galima pasiekti... Teko tūpti laukuose, į tokią vietą, kuri tą akimirką pasitaikė. Deja, ji buvo ne kokia. Prieš akis išdygo betoniniais stulpeliais nusėtas laukas. Pilotas prie pat žemės bandė slysti, kad sulėtintų sklandytuvo greitį ir kuo švelniau liestų betoninius stulpelius. Bet buvo ankšta. „Lietuvos“ sparnas išvertė du stulpelius, o trečią sparno briauna perkirto pusiau...

Gamyklos žmonės rūpestingai apžiūrėjo įlenktą sparno briauną – vis dėlto kokia stipri medžiaga plastmasė! Kad perkirstum betoninį stulpelį, reikia stipraus smūgio!..


...Jonas Bagdonas gulėjo kniūbsčias, pridengtas nespėjusio visiškai išsiskleisti parašiuto kupolu. Pritrūko kelių dešimčių metrų. Iššoko iš apskraidinamo naujojo LAK-o labai žemai, kai lūžo sparnas. Atsiskirdamas nuo liemens sparnas nuplėšė aukštumos vairą. Jonas kovojo iki paskutinio atodūsio. Įgijęs didelį greitį, sklandytuvas su vienu sparnu smigo ir lėtai sukosi. Įcentrinė jėga spaudė prie sėdynės lakūną. Jo dešinė plaštaka taip ir liko tvirtai suėmusi parašiuto ištraukimo rankeną prie kairiojo peties...


Jonas Bagdonas

Metus neaugo žolė toje vietoje, kur į molėtą dirvą smogė išlinkęs, prie sklandytuvo liemens likęs sparnas... Antrasis sparnas nukrito toliau.

Specialistų komisija nuodugniai tyrė katastrofą.
Magnetofono juostelė pakartojo paskutinį Jono pokalbį su žeme:
– Aš šeši nulis du. Programą baigiau. Prašau leisti žemėti.

Vėliau:
– Prašau įėjimo į aerodromo zonos trečiąjį posūkį...
– Leidžiu į trečiąjį posūkį, – atsakė skraidymų vadovas.

Dar po pusantros minutės:
– Aš šeši nulis du. Užsikirto važiuoklės ratukas. Bandysiu išleisti padidinęs perkrovą.

Skraidymų vadovas negalėjo išgirsti duslaus triokštelėjimo. Į startą riedėjo kitas lėktuvas. Kai kas iš esančių toliau vis dėlto matė, kaip po plonų rytmečio debesų skraiste naujajai „Lietuvai“ nulūžo sparnas...


...Naujoje konstrukcijoje buvo numatyti ir unifikuoti mazgai, perimti iš dabartinio sklandytuvo. Objektyvioms išvadoms reikia daug duomenų, tik tada jas galima apibendrinti. Todėl gamyklos bandomųjų skridimų stočiai ir buvo paliktas vienas paskutinės serijos LAK-12. Jo borto numeris – 606. Šeštosios serijos šeštasis. Trečius metus kitaip negu varžybose juo skraidė bandytojai Stasys Naujalis, Rolandas Kalinauskas, Vytautas Sabeckis, Algirdas Barkauskas bei Gintautas Nekrašius. Kiekvienas pakilimas – užduotis. Tobulinti konstrukciją tegalima tik nuodugniai ją pažįstant, žinant pačias jautriausias, o gal net ir nepatikimiausias vietas. Joms rasti reikia laiko.

„Šeštukas“ atrodė patikimas. Iki to nelemto suvėlavusio pavasario ryto, jau įpusėjus balandžiui. Apie nesėkmę ir lemties svarstykles, galinčias pakrypti į blogąją pusę, prieš dėdamasis parašiutą Gintautas negalvojo. Uždaręs sklandytuvo gaubtą, jis žinojo, kad teks atlikti įprastą užduotį. Prietaisai fiksuos aukštumos vairo atsilenkimo kampus ir vairolazdės perkrovą pasiekus 250 kilometrų per valandą greitį, kai jis tik pusę sekundės trunkančiu rankos judesiu truktels į save vairolazdę. Tiek pat laiko jį spaus iš viršaus penkis su puse karto didesnė įcentrinė jėga. Tokia perkrova malonumo neteikia, bet įpratusio ir nesugniuždo. O buvo užduočių, kai prietaisai fiksavo ir didesnes perkrovas, nuo kurių net akys aptemdavo.

Nuo lėktuvo Gintautas Nekrašius atsiskyrė dviejų su puse kilometro aukštyje. Pranešė į vadovavimo punktą, kad esąs savo zonoje. Apsidairė aplink, žvilgtelėjo žemyn. Laukuose sniego teliko tik vienur kitur daubose. Siauras Verknės kaspinėlis žvilgėjo ir raibuliavo apšviestas dar neiškopusios į balandžio zenitą saulės spindulių.

Gintautas Nekrašius

Lakūnas pradėjo manevrą ir jį pabaigė. Vėl ėmė kartoti. Ir tą akimirką, kai sklandytuvas kilstelėjo nosį, spustelėdamas pilotą prie sėdynės, dusliai triokštelėjo pašonėje! Gintautas vos spėjo žvilgsniu palydėti atsiskiriantį ir dingstantį dešinįjį sparną. Kairysis staigiai apvertė aparatą ant nugaros, priekis nukniubo žemyn, pro stiklinį gaubtą pralėkė smulkūs lūžgaliai... Neįprastai keistas, negirdėtas, ausiai nemalonus šniokštimas. Bandytojas trukteli avarinę gaubto numetimo rankenėlę, šis lėkdamas šalin dar spėja trinktelėti Gintautui per galvą. Gerai, kad nesmarkiai. Greitu judesiu atlaisvina prisirišimo diržus. Nors dabar turėtų pats iškristi iš kabinos, bet kažkodėl neatsiskiria. Aišku. Sklandytuvas krinta kreiva trajektorija, pilotas šiek tiek spaudžiamas. Atsispiria kojomis ir atsiduria šalia lūžusios „Lietuvos“. Neįsitempia kelių metrų ilgio virvutė, kurios vienas galas prikabintas kabinoje, o kitas duoda impulsą prie parašiuto esančiam automatui Po trijų sekundžių šis išskleis kupolą, nors lakūnas ir būtų sužeistas, apsvaigęs, nepajėgtų pats truktelėti parašiuto išskleidimo rankenos.

Gintautas nelaukia, kol išsitems ši neklusni virvutė. Jis nenori kristi šalia sulūžusio šeštuko. Tas, keisdamas padėtį, gali sužeisti arba, besiskleidžiant parašiutui, pasigauti ir nusitempti žemyn drauge su savim... Rankinis atidarymas. Pilotas pakimba po baltu šilku. Aukštis maždaug kilometras. Kažkodėl veidas šlapias, burna pilna seilių. Bando nusišluostyti – ranka kruvina. Spjauna, seilės pakyla į viršų. O turėtų kristi maždaug tokiu greičiu kaip ir parašiutininkas. Gintautas užverčia galvą. Vėl ne taip kaip reikia. Štai kodėl jis nepajuto truktelėjimo prisipildant kupolui. Parašiutas blogai išsiskleidė, kažkodėl per jį persimetė kelios virvutės, kupolas persmauktas į tris dalis.

Lakūnas leidžiasi per dideliu greičiu. Suvokia kodėl, energingai kovoja su kitos nelaimės grėsme. Parašiutas buvo tvarkingai sudėtas, bet skleidėsi krentančio sklandytuvo „šešėlyje“. Išsivyniojo nerangiai, nebuvo staigaus pūstelėjimo į kupolą, virvutės netvarkingai persimetė. Gintautas sunerimo, bet nesutriko. Išsiveržus iš tokios keblios padėties, trenktis į žemę per dideliu greičiu? Lūžių neišvengs. Užvertęs galvą, traukinėjo ne vietoj atsidūrusias virvutes, priversdamas jas, nors nenoriai, bet slinkti šilku. Pagaliau viena savo vietoje. Antroji taip pat. Trečioji nusismaukė lengviau, kupolas prisipildė. Gintautas pajuto, kad dabar leidžiasi lėtai ir švelniai. Žvilgtelėjo žemyn. Ilgokai tvarkė nepaklusnų parašiutą. Pažliugęs pamiškės arimas visai arti, dar keletas sekundžių, ir jis sugrįš į žemę. Deja, ne tais sparnais, kurie jį pakėlė ir apvylė. Net nespėjo pamatyti, kur trenkėsi šeštukas, kur nukrito atsiskyręs sparnas.

Gintautas nusileido labai švelniai, tarytum nušokdamas nuo taburetės.
Sklandytuvas įsirėžė į tankų eglynėlį...




Ištraukos iš Vytauto Dovydaičio knygos „Būk taikus, debesie“ / Kaunas / „Šviesa“ / 1989.



P.S.
Lakūnas-bandytojas Jonas Bagdonas žuvo 1980 birželio 2 d.




Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2009



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis