Keturi rekordai per vieną dieną


„Galime pasiekti dar geresnių rezultatų“

Apie tai, kaip 1977 metais buvo pagerinti keturi Tarybų Sąjungos ir Lietuvos sklandymo rekordai, pasakoja Prienų ESAG lakūnas-bandytojas Vytautas Šliumba

Nuo pirmųjų skrydžių sklandytuvu LAK-9 įsitikinome, kad, esant geroms meteorologinėms sąlygoms, juo galima būtų pagerinti esamus rekordus. Kiekvienam skridimui numatėme keletą maršrutų, išstudijavome reljefą, meteorologines ypatybes. Visi buvome pasiruošę skristi bet kuriuo maršrutu. Laukėme tik tinkamos progos.

Daugelio metų stebėjimai teikė vilčių, kad gegužės mėnesį gali būti tinkamos meteorologinės sąlygos skrydžiams sklandytuvu tolimais maršrutais. Spėjimai pasitvirtino, 31-ąją gegužės 7 val. ryto Kauno Aerouosto meteorologinėje stotyje susipažinome su skraidymų rajono sinoptiniu žemėlapiu. Į mūsų skraidymų rajoną iš šiaurės slinko didžiulė šalto arktinio oro masė. Ši aplinkybė teikė vilčių, kad po jos dideliame plote susidarys stiprios, stabilios kylančios oro srovės. Sąlygos skridimui buvo palankios. Atvažiavę į Prienų Eksperimentinę sportinės aviacijos gamyklą, apie esamą padėtį pranešėme direktoriui Vytautui Pakarskui ir pasiūlėme atlikti kolektyvinį skridimą rekordams gerinti. Direktorius – prityręs sklandytojas, sklandymo sporto meistras, mūsų nuomonei pritarė. Nieko nelaukdami išvažiavom į Pociūnų aerodromą.

Pagaliau viskas paruošta. Pirmasis pakilo sporto meistras V.Sabeckis. Jam teko skristi 528 km trikampio maršrutu. Po jo už 5 minučių pakilo sporto meistras R.Koronkevičius. Jo maršrutas dar ilgesnis 706 km. Aš jį lėktuvu išvilkau į 900 m aukštį ir paskubėjau nuskristi – reikėjo išvilkti į pradinį aukštį dar vieną sklandytuvą, kuriuo skrido sporto meistras A.Rukas. Po dvylikos minučių ir jis atsidūrė ore. Jo maršrutas taip pat sudėtingas 606 km skridimas į tikslą su grįžimu.

Vytautas Šliumba

Aš sklandytuvu „Lietuva“ pakilau 13 val. Tikslas – pagerinti greičio rekordą 300 km trikampio distancijoje. Pasirinkau šį laiką, kad skrendant būtų stiprios keliančios srovės. Lakūnas S.Naujalis mano LAK-9 išvilko į 1100 m aukštį. Po atsikabinimo sklandytuvas iš karto pateko į 3 m/s keliančią oro srovę. Aš pakilau dar 200 m, o paskui, atlikęs žvalgybą, nusileidau į 980 m aukštį ir 210 km/val. greičiu startavau.

Tą dieną burtininkė gamta nutiesė nuostabius debesų kelius. Kamuolinių debesų virtinės tęsėsi daugelį kilometrų. Apatinis jų padas pakilo į dviejų tūkstančių metrų aukštį. Kylančios 4-5 m/s stiprumo srovės buvo dažnos. Atskiruose rajonuose jos tęsėsi dešimtimis kilometrų. Iki pirmo posūkio punkto skridau prieš vėją (apie 5 m/s). Pirmąjį posūkio punktą nufotografavau iš 1100 m aukščio. Po to truputį paskridęs, spirale ėmiau kilti aukštyn. Nepraėjo ir trys minutės, o mano sklandytuvas LAK-9 jau buvo prie pat debesų.

Galvoti nebuvo kada. Pirmyn – į antrą posūkio punktą. Tačiau dabar pasikeitė skridimo kryptis, ir debesų virtines teko perkirsti kampu. Momentais perėjimuose rizikavau, žemėdamas iki 800 m, bet rizika buvo apgalvota. Skridimo pradžioje įsitikinau, kad kylančios srovės buvo mažuose aukščiuose, bet visur jos patikimai kėlė sklandytuvą.

Antrą posūkio punktą pasiekiau 950 m aukštyje. Padariau dvi nuotraukas ir, spirale pakilęs į beveik 2000 m aukštį, pasukau link aerodromo. Skridau pavėjui. Įveikdamas paskutiniąją trikampio tiesiąją, tik kartą ėmiausi aukščio. Paskutinę tiesiąją praskridau 200 – 210 km/val. greičiu.

Finišavau turėdamas atsargoje 200 m aukščio. Šis skrydis truko 2 val. 36 min. 300 km trikampyje skridimo vidutinis greitis buvo 117,8 km/val. Ankstesnį TSRS rekordą, 1975 m. pasiektą Eugenijaus Rudenskio, man pavyko viršyti beveik 4 km/val.

Mano draugų distancijos buvo žymiai ilgesnės. Joms įveikti reikėjo daugiau laiko, jėgų, kantrybės bei ištvermės, teko nugalėti nenumatytus sunkumus.

Vytautas Sabeckis

Vytautas Sabeckis vėliau pasakojo: „Dar buksyruojant sklandytuvą pajutau, kad keliančios srovės yra palankios. Atsikabinau 700 m aukštyje ir įėjau į spiralę. Dirst į variometrą – rodyklė rodo 3 m/s kilimą. Per radiją pranešu draugams, kad sąlygos puikios. Tuoj pat pas mane atitempė ir R.Koronkevičių. Mes greitai su juo pakilome į 1300 m aukštį ir startavome.

Pirmoji skridimo trikampiu maršrutu atkarpa mudviem sutapo, todėl skridom drauge. Skrisdami poroje greičiau surasdavom stipriau keliančias sroves ir geriau galėjom jas išnaudoti. Tuoj po starto pakilome į 1400 m aukštį ir patraukėme pirmyn. 50 km nuskridome prarasdami tik 600 m aukščio. Tai pakėlė nuotaiką ir įkvėpė tikėjimą sėkme. Perėjimus atlikdavome 180 – 200 km/val. greičiu.

Drauge su Rimantu nuskridom apie 160 km, o po to išsiskyrėme. Koronkevičius skrido toliau, o aš nufotografavęs posūkio punktą Skapiškį, pasukau link Telšių. Šiame mieste kadaise gyvenau, mokiausi, todėl ten skristi man buvo malonu. Skrendant antrosios trikampio maršruto atkarpos pirmąją pusę oras buvo puikus. Vėliau debesys išskydo, dingo saulė. Žemės paviršiaus įšilimas sumažėjo, kylančios srovės susilpnėjo. Jautėsi jūros alsavimas. 80 km skridau sunkiai, tačiau ir šį tarpą praskridau palyginti per neblogą laiką. Sumečiau, kad iki šiol vidutinis skridimo greitis buvo apie 90 km/val. Taigi – ne viskas prarasta! Buvo vilties kovoti ne tik dėl Lietuvos, bet ir dėl Sąjungos rekordo pagerinimo, nes paskutinis trikampio maršruto skridimo etapas sutapo su vėjo kryptimi. 40 km už Telšių pastebėjau, kad oras gerėja. Greitai radau 4 m/s keliančią srovę, pakilau į 2000 m aukštį ir patraukiau link aerodromo. Finišą pasiekiau sėkmingai.“


528 km trikampio distanciją Vytautas Sabeckis praskrido vidutiniu 98 km/val. greičiu, 8 km/val. viršydamas sąjunginį rekordą, priklausiusį E.Rudenskiui. Jeigu V.Sabeckis būtų skridęs numatytu maršrutu priešinga kryptimi, rezultatas galėjo būti dar geresnis. Mat, skrendant vėjas pakeitė kryptį, ir dvi trikampio atkarpas teko skristi prieš vėją.

Tuo metu, kai mudu su Sabeckiu po skridimo jau ilsėjomės, kiti mūsų draugai tęsė skrydį. R.Koronkevičiui pirmas posūkio punktas buvo už 250 km Latvijoje Jaunkalsnavoje. Nuskristi iki ten Rimui prireikė 2 val. 56 min. Antrasis skridimo etapas driekėsi link jūros. Kuo labiau prie jos artėjo, tuo žemiau leidosi debesų padas. Pusiaukelėje iki antro posūkio punkto atsirado didžiuliai kamuoliniai debesys su sniegu.

Rimantas Koronkevičius

Rimantas apie savo skridimą pasakojo: „Buvo nepaprastai šalta. Lyg tyčia išskridau su šortais, o debesyse termometras rodė minus 7 laipsnius. Labai norėjosi kuo nors prisidengti nuogus kelius, bet po ranka nieko neturėjau. Sniego debesis sutikau penkis kartus. Sušalau baisiausiai. Antrame posūkyje oras dar pablogėjo. Debesys pažemėjo, kylančios srovės nusilpo, o tarpais ir visai išnykdavo. Sklandytuvas pažemėjo iki 500 m, kilo priverstinio tūpimo pavojus. Šią akimirką pamiršau net šaltį ir alkį.

Tik dėka to, kad sklandytuvas LAK-9 yra aukštos kokybės, pavyko išsikapstyti iš pavojingo rajono. Oras palaipsniui ėmė gerėti. Vėl pradėjau sutikti stiprias kylančias sroves. Palankus vėjas didino skridimo greitį. Likus 70 km iki aerodromo, pakilau į dvejų tūkstančių metrų aukštį ir pradėjau finišuoti. Iki finišo skridau pavėjui. Buvau tikras, kad pasieksiu finišą. Per radiją pranešiau, kad leisiuos aerodrome. Apie nuovargį visiškai pamiršau. Atrodė, kad net nešalta. Skrisdamas virš miško, staiga pajutau, kad sklandytuvas smuktelėjo žemyn. Iš pradžių tam neskyriau daug dėmesio. Tačiau mano LAK-9 ir toliau žemėjo 3-4 m/s vietoj numatytų 1,5 m/s. Aukštis nenumaldomai tirpo – 1500..., 900, 800, 700 metrų. Ką daryti? Grįžti prie debesies, kur paskutinį kartą pakilau į 2000 m aukštį, ar skristi pirmyn prie tolumoje boluojančio debesies, kurio apatinis padas siekė apie 1900 m? Dirstelėjau į laikrodį. Buvo 19 val. 20 min. Tikėtis, kad sutiksiu keliančią srovę – buvo beviltiška. Sprendžiant pagal visus meteorologinius dėsnius tokiu laiku tolumoje boluojantis debesis taip pat neturėjo kelti.

Prityrę sklandytojai ne kartą pasakojo, kad sklandant kartais susiklosto tokios sudėtingos situacijos, jog apsispręsti privalai žaibiškai. Beje, sprendimas turi būti teisingas, pagrįstas, atsižvelgiant į daugelį veiksnių. Tokiu momentu sklandytojo smegenys dirba nelyginant kompiuteris. Aš dar nesu tiek patyręs sklandytojas, kad galėčiau daryti panašius kategoriškus sprendimus. Vis dėlto, žaibiškai sumečiau, kad kelio atgal nėra. Skristi prieš vėją, neturint pakankamai aukščio, buvo neįmanoma. Leistis miške – taip pat nieko gero. Skristi pirmyn – rizikinga. Juo labiau, kad ten taip pat nesimatė aikštelių tūpimui.

Vakarėjančios saulės spinduliai, slysdami medžių viršūnėmis tolumoje nušvietė ir atskiras laukymes. Tos šviesios dėmės miške man buvo lyg švyturys. Jos patvirtino mano sprendimą – skristi pirmyn. Tik pirmyn! Priskridau prie debesies, ir savo akim netikiu – žemėjimas liovėsi. Prasidėjo lėtas kilimas. Debesis buvo aukštai virš galvos. Kylant sklandytuvui, kilo ir mano nuotaika.
Praėjus 8 val. 20 min. nuo starto, aš nusileidau aerodrome. Buvau baisiausiai pavargęs ir sušalęs.“


Rimantas Koronkevičius nuskridęs 706 km, pirmą kartą Tarybų Sąjungoje pasiekė rekordą distanciniame trikampyje, viršydamas 700 km.

Antanas Rukas

Antanas Rukas savo maršrutą praskrido palyginti sklandžiai. Startavo jis trečias. Sabeckis ir Koronkevičius skridę priekyje, per radiją pranešinėjo meteorologines sąlygas trasoje. Antano maršrutas ėjo dešiniau. Draugų informacija jam padėjo teisingai orientuotis. Bet pasivyti draugų jis negalėjo. Lyderiai savo skridimą poroje išnaudojo labai vykusiai.

Nuskridus 230 km Antano padėtis komplikavosi. Žemai plytėjo pelkėti Latvijos miškai bei ežerai, kylančių srovių nebuvo. LAK-9 sklendė vos 500 m aukštyje. Įdėmiai reikėjo apžiūrėti žemę. Pastebėjęs durpyną, priskrido prie jo ir iškart pajuto 4 m/s kilimą. Tai buvo išsigelbėjimas.

Po 3 val. 46 min., nufotografavęs posūkio punktą, Antanas patraukė namo. Grįžimui prireikė tik 2 val. 48 min. Padėjo palankus vėjas. 18 val. LAK-9, pilotuojamas A.Ruko, nusileido aerodrome. Nuskrista 606 kilometrai! Sąjunginis rekordas, pasiektas Maskviečio Jurijaus Kuznecovo prieš ketverius metus pagerintas 35 kilometrais.

Tą dieną meteorologinės sąlygos sklandytojams buvo palankios iki 20 val. Mes supratom, kad dvejose distancijose galėjom pasiekti dar geresnių rezultatų. Tokios pat nuomonės buvo ir Tarybų Sąjungos rinktinės sklandytojai bei jų treneris V.Jurjevas. Tai patvirtino ir aprašytų skridimų analizė. Anksčiau išskridus ir pratęsus ore buvimo laiką, galima buvo distanciją padidinti 10-15%.

Po rekordinių skrydžių: V.Sabeckis, A.Rukas, V.Šliumba ir R.Koronkevičius

Šie skrydžiai mums tapo puikia mokykla. Mes įsitikinome, kad sklandytuvo LAK-9 „Lietuva“ galimybės toli gražu neišsemtos, ir galima pasiekti dar geresnių rezultatų. Nauji rekordai – tai ne tik mūsų pergalė. Pirmiausia – tai pergalė viso Prienų Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos kolektyvo, mūsų mokytojų bei trenerių pergalė. Juk mes visi esame Kauno Jono Žiburkaus aviacijos sporto klubo auklėtiniai, kur treniravomės, mokėmės ir siekėme pirmųjų sklandymo meistriškumo aukštumų. Tad rekordai – visų laimėjimas.



Vytautas Šliumba

„Sparnai“ 1978 Nr.1


Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2008


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis