Netikėtai klubo viršininkas Aleksandras Jonušas pasakė: „Ruoškis į Biržus, į pirmą lygą.“ Aš neturėjau išsikovojęs teisės startuoti Lietuvos sklandymo I lygos čempionate. Tie metai buvo spartakiados metai. Pociūnuose, t.y. Kauno skraidymų bazėje buvo rengiamos moterų varžybos, o Biržuose – vyrų. Šeimininkų teisėmis galima į spartakiadą deleguoti daugiau dalyvių.

Skubiai apsiforminau atostogas, susikroviau kuprinę ir su pakilia nuotaika jau skrendu į Biržus. Biržų aerodrome vyrauja nedidelė sumaištis: renkasi varžybų dalyviai, rikiuoja sklandytuvus į aikštelę, ruošiasi varžyboms. Ir čia pirmas netikėtumas. Vilniečiai prieštarauja, kad aš dalyvaučiau kaip papildomas dalyvis. (Jau ir tais laikais vyravo priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno). Galop buvo sutarta, kad dalyvausiu be konkurencijos. Kažin kas ten bijojo tos mano konkurencijos – dar ne visai apsiplunksnavusio, tik kelis metus teskraidančio jauniklio?

– Neimk į galvą, tik gerai žiebk ir kitais metais būsi įtrauktas į pirmą lygą, – guodė komandos draugas Rimas Koronkevičius. „Žiebti“ sklandytojų kalba reiškė gerai skristi.

Kitą dieną pirmoji varžybų diena. Mano sklandytuvas – lenkiška medinė „Kobra-15“. Kiti startuoja su „Jantar Standartais“ ir „Lietuvom“, bet yra ir „Kobrų“. Paskelbtas maršrutas Biržai – Joniškis – Šeduva – Biržai. Pradžia nebloga. Startuoju sėkmingai, oras geras – puikūs kamuoliniai debesys. Sparčiai artėju prie Joniškio. Nufotografavęs posūkio punktą, pasuku į pietryčius. Paveju nemažą grupę sklandytuvų, kurie startavo šiek tiek anksčiau. Pakylame viename termike iki debesies, ir aš, nusprendęs, kad visa grupė skrenda per daug lėtai, atsiskiriu, pasukdamas šiek tiek kairiau. Čia buvo mano pirmoji klaida. Reikėjo skristi su visa grupe ir, kartu finišavus, mano rezultatas būtų buvęs geresnis. Bet man norėjosi „žiebti“ ir „žiebti“ kuo geriau.

O štai tada laimė nusisuko. Kažkur dingo termikai. Arba visai nerandu, arba labai silpnučiai. Pradėjau nervintis. Traukiu pirmyn, o aukštis sparčiai tirpsta. Nepastebėjau taip vadinamos vidurdienio krizės, kai terminė veikla kuriam tai laikui nusilpsta. Dar šiokį tokį termikėlį pagaunu, bet tai neišsigelbėjimas. Reikia tūpti į aikštelę.

O čia vėl siurprizas. Iki tol skrendant matėsi platūs nušienauti lygūs laukai – tikri aerodromai. Tad dėl priverstinio tūpimo nebuvo ko jaudintis. Tinkamą aikštelę susirasti vienas juokas. Bet dabar, kiek užmatė mano žvilgsnis, buvo vien nešienauti plotai. O tūpti su sklandytuvu į aukštą žolę – rizikinga. Gali kuris nors sparnas grybštelti aukštą žolę ir susukti sklandytuvą. Pagaliau akys užkliuvo už žalsvai pilkšvo sklypo. Įvertinau, kad tai dobilai – reiškia augmenija neaukšta, ir pasirinkau šią aikštelę tūpimui.

Kai tūpdamas priartėjau, plaukai pasišiaušė! Tai buvo ne dobilai, o motiejukai. Vadinasi daug aukštesnė ir vešlesnė augmenija nei maniau. Jau po to, daug vėliau supratau savo klaidą – dobilai iš oro atrodo žalsvai rausvi.

Stengiausi sklandytuvo kryptį išlaikyti kuo tiesesnę, kad nepagriebtų sparno. Bet kur tau! Nespėjau nė susivokti, kai sklandytuvas pasisuko skersas, kažkas sutraškėjo, sudundėjo... Pro nosį prašvilpė iš laikiklio iškritęs fotoaparatas. Ir tyla. Kai išlipau – nors verk. Sklandytuvo liemuo – perlaužtas kaip tuščiaviduris medis. Uodega atlūžusi nuo liemens gulėjo greta. Ji tempėsi ant vairų trosų. Kaip tyčia tūpimo metu buvo visiškai nuščiuvęs vėjas. Pučiant vėjui, aukšta augalija banguoja – pamatęs tokį bangavimą, tikrai nebūčiau tūpęs į tą aikštelę. Jau geriau į šalia ne per seniausiai sudygusias bulves. Tokiu atveju būtų tekę sklandytuvą išmontuoti ir parvežti su priekaba, bet nors būtų likęs sveikas! Netgi gretimam lauke nešienautos smilgos būtų kėlusios mažesnį pavojų. Jų varpelės plonos, minkštos – tai ne motiejukų burbuolės. Gal tame smilgų lauke nebūtų susukę...
Taip baigėsi mano „žiebimas“.

Kai grįžau į Pociūnus, nesmagu buvo prieiti prie A.Jonušo. Nepateisinau klubo viršininko vilčių. Nuotaika buvo prasta. O čia dar sužinojau, kad tą patį savaitgalį ir kitas sklandytojas taip pat sulaužė „Kobrą“. Taip sakant „likimo brolis“.

Lenkiškųjų „Kobrų“ silpna vieta buvo uodega. Tupiant į aukštą žolę šiuos sklandytuvus buvo palaužęs ne vienas. Taip sakant, ne aš pirmas, ne aš paskutinis. Bet tai menka paguoda. Štai tada abu su likimo draugu ir tapom sklandytuvų „meistrais“. Pjaustėm medžio juosteles, darėm špantus, lenkėm fanerą, pasiraitoję alkūnes tepėm klijus. Dviese buvo linksmiau. Iki atostogų pabaigos, patariant ir padedant klubo inžinieriui Vytautui Birbalui, „Kobrą“ suremontavau.

Vėliau dar daug kartų kilau bei skridau ir ta nelaimėle „Kobra“, ir „Jantar Standartu“, ir kitais sklandytuvais...

Motiejukai. Naudinga pašarinė kultūra, vertinama žemdirbių. Bet man ji sukelia ne kokius prisiminimus. Nes tada pasielgiau kaip tikras Molio Motiejus.