Nenuorama „Piratas“


Sekmadienis. Į aerodromą suvažiavo daug sklandytojų. Skraidymų vadovas net nustebo. Ir štai prasidėjo sunkumai. Kaip išdalinti sklandytuvus? Reikėjo imtis gudrybes, kurios sklandytojai labai nemėgsta: „asai“ gavo atskirus sklandytuvus, o kitiems reikėjo dalintis, kas ir kada su vienu ir tuo pačiu sklandytuvu skris. Man, jauniausiam, kaip paprastai, sklandytuvo neliko. Buvau labai pasipiktinęs: juk aerodrome sėdėjau daugiau už kitus, o man net "Blaniko“ neduoda.

– Šiandien paimsi „Piratą“.
– Kas!.. Ką?
– „Piratą“ ruošk.
– Aišku.

Iš pradžių net nesusigaudžiau, apie ką kalbama. Nejaugi man tokia laimė. Ne veltui sekmadienį gimęs. Draugai, mano grupės sklandytojai, spokso į mane irgi nemažiau nustebę. Širdies gilumoje jie labai pavydėjo.

„Piratas“ – medinis lenkiškos konstrukcijos sklandytuvas. Vienvietis. Kokybė keliais vienetais didesnė, negu „Blaniko“.



Ruošiausi neskubėdamas, gerai prisirišau diržais, nes ratukas be jokios amortizacijos, sureguliavau aukščio prietaisą. Kabina labai skyrėsi nuo „Blaniko“. Visi prietaisai, visos rankenėlės įrengtos labai patogiai.Vairolazdė irgi labai miniatiūrinė – vos dviejų dešimčių centimetrų ilgio, kai tuo tarpu „Blaniko“ – geras pusmetris. Reikėjo nemažai paskraidyti, kol pripratau prie jos.

Pirmą kartą kylant, dėl neįpratimo „draugauti“ su tokia vairolazde prisiėjo patirti ir nemalonumų. Lėktuvui riedant žeme, mane smarkiai kratė. Galvoju, pakilsiu kokį metriuką nuo žemės ir skrisiu. Truktelėjau vairolazde į save kaip reikiant,„ūkiškai", taip kaip „Blaniko“. O „Piratas“ tik švyst ir kybo penkių metrų aukštyje. Išsigandęs tik brūkšt vairolazdę nuo savęs. „Piratas“ (kad jį kur galas) ratuku bumbt į žemę, aš su galva kaukšt į gaubtą. Lėktuvas jau seniai ore, o aš vis dar žeme dardu kaip su vežimu. Trukteliu vairalazdę, vos kelis milimetrus... ir „Piratas“ švelniai pakyla aukštyn. Štai kur „piratiška“- paslaptis! Nemataruok vairais. Ir bus viskas gerai. Paskui lėktuvą irgi sunku skristi, kol neįspėji dar vienos paslapties Tik užsižiopsok, ir sklandytuvas švysčioja kaip patrakęs. Reikia su „Piratu“ skristi aukščiau lėktuvo sudaromo oro srauto. Kai tuo įsitikinau, net lengviau pasidarė, ir „Piratas“ ramiai kilo į padangę.

Atsikabinau termike. Suku spiralę. Variometras rodo du-tris metrus kilimo per sekundę. Pradžiai – neblogas žingsnis – „Piratas“ guli spiralėje kaip pašventintas. Kas per sklandytuvas! Tai tvysčioja i visus šonus, neklauso, tai pats skrenda.

Skriejimui sąlygos buvo labai geros. Debesų padas – iki dviejų kilometrų. Tad greitai pripratau prie „piratiškų pokštų“ - užtenka pagalvoti, o jis jau suka spiralę termike.

Skrieju keturias valandas. Oras puikus. Sukinėjuosi virš aerodromo. „Piratas" – jau savas bičiulis. Dabar jau man kyla – „piratiška“ mintis – suriesti ore kilpą. Su „Blaniku“, tai vienas juokas, o su „Piratu“ kažkaip baisu. Dar pradės ant nugaros atbulas skristi. Kas jį žino! Nuskrendu toliau nuo aerodromo, kad niekas nematytų. Stumiu vairolazdę nuo savęs. Greitis auga. Bet... nutariau palaukti kito, dėkingesnio karto. Bus dar laiko!

Pradėjau žemėti. Atidariau oro stabdžius, o „Piratas“ žemyn kaip kirvis sminga. Žiūriu – ko gero aerodromo nepasieksiu. Ir keistas to „Pirato“ būdas. Kai tik arčiau žemės, tuoj visokius pokštus krėsti pradeda. Bet greitai sklandytuvą išlyginu ir netrukus švelniai paliečiu žemę. Tačiau „Piratas“ nesiteikia greitai sustoti, dar taikosi per gerai išvažinėtą kelią perriedėti. Ne, drauguži, užteks. Stabdau – „Piratas“ sustoja.
Keista mašina, kad jį kur galas!



Algimantas JONUŠAS

SPARNAI 1975 Nr. 4

Algimantas Jonušas po „piratiško“ skrydžio


El.publikavimui paruošė: Nerijus Korbutas


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis