Vėjas. Sklandytojui draugas ar priešas?


Kartą, su sklandytuvu man nutūpus į aikštelę, priėjusi kaimo moterėlė paklausė:
–Tai ką, sūneli, nebuvo palankaus vėjo?
Nebežinojau tada, ką ir beatsakyti.



Taigi, vėjas sklandytojui padeda ar trukdo? Čia vienareikšmio atsakymo nėra.

Jei pažvelgsime iš sklandymo istorijos pusės, kada buvo skriejama kalvų antvėjuose, tai, be abejo, būtent vėjas ir buvo ta varomoji jėga, kuri kėlė sklandytuvą. Tokiu atveju, galima sakyti, vėjas sklandytojams buvo ne tik draugas, bet ir „tėvas“. Nuo kalvos kylantis vėjo srautas kėlė sklandytuvo sparnus. Tokiuose antvėjuose sklandytojai iškabėdavo valandų valandas.

Skrendant išilgai aukštų kalnų, antvėjuose galima nuskristi šimtus ir net tūkstančius kilometrų. Taip pat yra ir kalnų bangose, kurios susidaro tik pučiant stipriam vėjui. Tokiose sąlygose yra pasiekta daugybė sklandymo rekordų. Taigi ir čia vėjas yra pagrindinis sklandytojo pagalbininkas ir padėjėjas. Tiksliau sakant, tik vėjo dėka šiais atvejais ir tegalima skristi.

Ir terminiuose skrydžiuose, kai skrendama pavėjui atviro nuotolio maršrutus, vėjas yra pagalbininkas. 1972 metais Vokietijos sklandytojas H.W.Grosė pavėjui nuskrido 1460 km, pasiekdamas atviro nuotolio rekordą. Tai, berods, yra toliausias skrydis sklandytuvu Europoje, niekieno nepagerintas ligi šiol. H.W.Grosė skrido 11,5 valandos pučiant vėjui apie 15 m/s, o tai yra daugiau kaip 50 km/val. Reiškia vėjas jį nunešė apie 600 km, o tai sudaro apie 40% jo nuskristo atstumo. Taigi vėjas čia buvo labai geras sklandytojo draugas.

Tačiau stop. Skraidant termikuose uždarais maršrutais yra kitaip.
Paskaičiuokime. Sakykime yra maršrutas 120 km į tikslą ir atgal. Sakykim, kad sklandytojas išvystys vidutinį greitį – 60 km/val. Taigi visą maršrutą štilio atveju įveiks per 4 valandas.

Esant nugariniam vėjui 11 m/s, o tai yra apytikriai 40 km/val., iki tikslo skris 120 : (60+40) = 1,2 valandos arba 1 val. ir 12 minučių. Tačiau grįžtant bus sugaišta 120 : (60-40) = 6 val. Visam maršrutui 7 val ir 12 min arba 3 val 12 min ilgiau nei štilio atveju. Taigi tokiu atveju vėją vadinti sklandytojų draugu negalima. Dar daugiau, esant labai stipriam vėjui, prieš vėją paskristi tampa nebeįmanoma.

Ir čia viskas tik teoriškai, tai yra, kai vėjas pučia – greičio sumažėjimas tikrai bus. Praktiškai neigiamos vėjo įtakos yra dar daugiau:

• Termikai būna išdraikyti, sunku juose centruotis, vėjas sklandytuvą iš termiko išneša.
• Termikai dėl stipraus vėjo būna gerokai pasvirę, todėl sunku orientuotis pagal debesį, keblu būna surasti termiko centrą nedideliame aukštyje.
• Jei vėjas šoninis – nuneša nuo maršruto krypties.

Vadinasi terminiuose skriejimuose vėjas – ne padėjėjas. Kadangi Lietuvoje nebeskraidoma šlaitų antvėjuose, nėra kalnų – tai vėjas sklandytojams visuomet trukdo. Geriausias sklandytojiškas oras terminiams skridimams – štilis, arba kai vėjas neviršija 2-3 m/s. Tą akivaizdžiai įrodė šių metų Lietuvos čempionatas laisvoje klasėje. Gegužės 26 dieną, esant silpnam vėjui, visi varžybų dalyviai įveikė didžiausią – 500 km maršrutą, o nugalėtojai išvystė 114 km/val greitį.

Ypač neigiama vėjo įtaka juntama mažos aerodinaminės kokybės sklandytuvams, skrendantiems nedideliais greičiams. Tokie sklandytuvai vėjuotu oru ženkliai pralaimi aukštos aerodinaminės kokybės sklandytuvams. Nepadeda netgi handikapai.

Žinoma, patyrę sklandytojai sugeba neigiamą vėjo įtaką sumažinti. Stengiasi skristi vėjo sudarytomis debesų gatvėmis, naudoja kitas taktines gudrybes.

Į pradžioje keltą klausimą, dabar atsakyčiau taip:
– Ne vėjas neša sklandytojų „bures“.



Buvęs sklandytojas Gintautas Kačergius, 2008



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis