PAŽINKIME TERMIKUS


Termines kylančias sroves galima skirstyti į termikus, susidarančius dėl saulės radiacijos, ir advekcinius termikus, kuriuos sukelia šaltų oro masių slinkimas.

Terminės radiacijos srovės atsiranda, saulės spinduliams netolygiai įšildant žemės paviršių. Dėl to įkaista pažemėje esantis oro sluoksnis. Tokių srovių intensyvumas, dažnumas ir aukštis pirmiausia priklauso nuo saulės energijos kiekio, pasiekiančio žemės paviršių. Todėl energiją, sužadinančią termines kylančias sroves, vadiname radiacijos termikais. Palankiausios sąlygos tokioms srovėmis atsirasti susidaro šiltu metų laiku.

Tokie termikai būna nežymiai pakilusio ar nežymiai sumažėjusio slėgimo srityse, kurioms būdingi silpni vėjai. Kylančių srovių židinius rodo kamuoliniai, stipriai išsivystę kamuoliniai ir audros debesys (Cu, Cu cg, Cu nb). Reikia žinoti, kad radiacinių termikų gali būti ir tada, kai dangus visą dieną giedras ir debesų nesusidaro (grynieji radiaciniai termikai).

Formuojantis radiaciniams termikams, vertikalios srovės sudaro atskirus, vienas nuo kito nepriklausomus oro srautus, kartais pasiekiančius kelių kilometrų aukštį ir užsibaigiančius atskirais kamuoliniais debesimis.

Dėl kurių nors priežasčių saulei ėmus silpniau šildyti, tokie termikai labai susilpnėja, kylančių srovių greitis sumažėja. Saulės radiaciją gali sumažinti atsiradęs vidutinių ar aukštųjų debesų sluoksnis, taip pat labai intensyvus kamuolinių debesų gausėjimas (daugiau kaip 7 balų). Toks reiškinys dažnai pastebimas apie vidurdienį.

Kaip sakėme, kylančios radiacinės terminės srovės atsiranda, netolygiai įšilus žemutiniams oro sluoksniams. Giedras dingus ir silpnas vėjas – geriausios sąlygos tokiems termikams susidaryti.

Temperatūrų skirtumai didėja ne tik ten, kur šalia vienas kito skirtingai įšyla paviršiai. Jie gali būti vienodi, bet įkais skirtingai, jei saulės spinduliai paviršių pasieks nevienodu kampu. Jei spinduliai kris 30° kampu, saulės išspinduliavimas bus perpus silpnesnis, negu spinduliams krintant statmenai.

Temperatūrų skirtumai priklauso ir nuo šešėlių, kuriuos sudaro šlaitai, medžių grupės, debesys. Pastaruoju atveju greta esanti, šešėlių nedengiama vieta gerai įkais, nes saulės spinduliai, atsispindėdami nuo debesų, dar labiau tą vietą įšildo. Taigi, kai žemutinis atmosferos sluoksnis tolygiai įšyla, po kamuoliniu debesiu terminės srovės gali nebūti. Tačiau ją galima aptikti tarp debesų.

Dažnai pasitaiko, kad vienu metu kelios priežastys gali susilpninti ar sustiprinti saulės šildymą. Jeigu kalva bus smėlinga, o į jos šlaitus saulės spinduliai kris kampu, artimu stačiam, padidės paviršių liečiančio oro sluoksnio temperatūra. Kylančios srovės Dus dažnesnės ir stipresnės.

Terminės kylančios srovės žemutiniame oro sluoksnyje atsiranda tada, kai tarp šilto ir jį supančio šaltesnio oro bus pakankamas temperatūros skirtumas. Atplyšusi šilto oro „pūslė“ greitai kils. Tokiam srautui pasiekus kondensacijos ribą, formuosis debesėlis, ir kylanti srovė dar labiau sustiprės.

Termiko susidarymas

Terminės radiacijos srovės trunka palyginti neilgai. Manoma, kad pusė tokių srautų egzistuoja nuo 8-12 min., ketvirtadalis – apie 20 min., o dar ketvirtadalis termikų sruvena šiek tiek ilgiau ar trumpiau. Terminės oro „pūslės“ atplyšta protarpiais – kas 10-30 min. Iš pradžių kylanti srovė būna silpna ir netvarkinga, tad ją pažemėje sunku panaudoti. Ištirta, kad termikų stiprumas 50-100 metrų aukštyje dažniausiai neviršija 1 m/s, todėl juose nelengva sklandytuvui išsilaikyti ir pradėti kopti aukštyn. Juo aukščiau, tuo kylančios srovės stiprėja ir jungiasi į platesnes kėlimo zonas, kurias lengva panaudoti skriejimui.

Esant radiacijos termikams, stipresnės, tinkamos skrieti kylančios srovės paprastai aptinkamos nuo 150 m aukščio, bet yra atvejų, kai patyrusiems sklandytojams, labai gerai valdantiems sklandytuvą, pavyko rasti ir panaudoti termikus net 50 m aukštyje. Vidutinis termikų greitis, t. y. stiprumas priklauso nuo temperatūrų skirtumo tarp kylančio srauto ir aplinkos oro. Jeigu temperatūrų ir oro tankumo skirtumai dideli, srovė bus stipresnė ir atvirkščiai. Jeigu šie skirtumai maži, erdvėje gali būti nemaža kamuolinių debesų, bet kylančias patikimas sroves, kurios gerai laikytų sklandytuvą, bus sunku aptikti.

Terminių srovių kraštuose jų kilimo greitis mažesnis, nes įkylančios oro dalelės trinasi j aplinkinį, šaltesnį orą. Srovės židinio centre termikai stipresni, ir sklandytojas turi stengtis panaudoti stipresnį kėlimą, mokėti teisingai sukti staigesnes spirales. Vyrauja nuomonė, kad skrieti didesniu sklandytuvo pokrypiu kaip 50°, nenaudinga. Bet tai nėra griežta taisyklė. Termiko centre gali būti ir siaurutis, bet stiprus srautas. Tuomet naudinga ir labai staigi spiralė.

Kylanti terminė srovė pakrypsta pavėjui. Prieš atplyštant šilto oro „pūslei“ nuo apatinio atmosferos sluoksnio, šis pokrypis bus tuo didesnis, juo stipresnis vėjas ir silpnesnė kylanti srovė. Prie žemės vėjo greitis dažniausiai mažesnis. Didėjant aukščiui, paprastai stiprėja ir vėjas, ir kylanti srovė. Todėl termiko nukrypimas nuo vertikalės žemės atžvilgiu yra maždaug tolygus, o ties debesiu srovė darosi vertikali.

Kai kamuolinio debesies apimtis (tūris) išauga ir prilygsta atplyšusios oro „pūslės“ apimčiai, po debesies padu prasideda čiulpimas, kuris plinta j žemesnį oro sluoksnį, priversdamas jį kilti. Kylančios debesų srovės vystosi ne tik tol, kol debesis auga j viršų, bet ir tada, kai jo viduje ir žemiau jo horizontalios ašies susidaro rotoriai. Šiuo atveju oras čiulpiamas iš po debesies priekinės dalies, o jo užpakalinėje dalyje susidaro žemyn nukreipta srovė. Stipriai išsivysčius kamuoliniams debesims, atsiranda didžiuliai sūkuriai su horizontalia ašimi. Susidarant radiacijos termikams, rotoriai ypač ryškūs po labai stipriai išsivysčiusiais kamuoliniais debesimis (Cu cg, Cu nb). Debesų srovės beveik vertikalios ir besisukdamas, pasiekusios žemutinį oro sluoksnį, vėl grįžta į viršų prie debesų. Praslenkant debesims, po kurių apačia „kybo“ terminės srovės, staigiai sustiprėja vėjai, jų kryptis pažemėje keičiasi.

Tokios terminės debesų srovės būna po kiekvienu pradėjusiu formuotis kamuoliniu debesiu. Jos trunka žymiai ilgiau, negu žemutinio atmosferos sluoksnio radiacinės srovės. Tačiau pravartu žinoti, kad debesų srovės nėra labai dažnos, ne visada jas pavyksta aptikti ir po gerai išsivysčiusiu kamuoliniu debesiu.

Esant kylančioms srovėms, netoli jų turi būti ir nuovėjai, kaip sako sklandytojai, vadindami jais vertikalias žemyn besileidžiančias sroves. Vidutinis nuovėjų greitis yra šiek tiek mažesnis už termikų greitį. Nustatyta, kad besileidžiančių srovių zonos platesnės, negu kylančių.

Skriejant termikuose, pravartu atsiminti, kad tarp debesų nuovėjai silpnesni, negu po debesimis ar jų kraštais, ir kad vidutinis nuovėjų stiprumas tiesiogiai proporcingas vidutiniam termikų greičiui. Svarstant skriejimo galimybes, pirmiausia reikia teisingai įvertinti vidutinį termikų stiprumą, dažnumą, jų skersmenį, viršūnių aukštį.

Prieš pradedant skrieti, nuo lėktuvo geriausia atsikabinti, nuskridus nuo aerodromo prieš vėją tokiame aukštyje, kad būtų galima grįžti į jį ir nesuradus kylančių srovių. Pradėjus skrieti ir priartėjus prie debesio, jau reikia žinoti dienos termikus, suvokti meteorologinę situaciją.

Skriejimą termike galima skirstyti į du etapus. Tai kilimas ir peršokimas iš vieno terminio židinio į kitą.

Jei padangė nusagstyta kamuoliniais debesimis, ieškant naujo termiko, reikia skristi į ryškių kontūrų debesį su tamsia apačia. Galima panaudoti ir nedidelius, pradedančius formuotis baltus nestorus debesėlius. Kaip išsidėsto termikai po debesimis, atsakyti, paprastai, nurodant jų vietą, negalima. Tai priklauso nuo debesies vystymosi stadijos, vėjo, saulės ir t. t.

Vieną dieną, skrisdamas prie debesies, sklandytojas termiką aptiks, jo nepriskridęs, kitą kartą – viduryje debesio, gal būt, krašte arba jį praskridęs. Jeigu kondensacijos ribos aukštyje vėjas silpnesnis, negu prie žemės, termiko židinys bus ne prieš debesį, o už jo, skrendant pavėjui. Taigi, taktika, tikusi vienu atveju, gali visiškai netikti kitu. Skristi radiaciniuose termikuose geriausia tomis dienomis, kai debesuotumas 3-5 balai.

O jeigu kamuolinių debesų nėra? Tada reikia stebėti reljefą. Tikslinga skristi virš vietų, kurios labiau kontrastingos, palankesnės atplyšti termikams žemutiniame atmosferos .sluoksnyje (pvz., miško pakraščiai, reljefo nelygumai, stambesnės gyvenvietės). Termikus gali parodyti ir nešami į viršų dūmai bei skriejantys paukščiai – vanagai, gandrai, su kuriais labai dažnai tenka sukti spirales Jame pačiame kylančiame sraute.

Ieškant kylančių srovių, reikia žinoti, kad, esant stipresniam vėjui, jų galima aptikti ir virš plotų, kurie lėčiau įšyla, pavyzdžiui, virš drėgnų laukų, pelkių ir t. t. Tokiose vietose termikai atsiranda ne todėl, kad jie čia formavosi, bet todėl, kad vėjas gerokai pakreipė kylantį srautą. Labai dažnai galima įsitiktinti, jog termiko viršutinė dalis keletą kilometrų nutolusi nuo židinio, virš kurio jis susidarė.

Vertikalių srovių trukmė mūsų geografinėse platumose – 8-9 val., o skrendant rytų kryptimi, tiek išsilaikyti ore nelengva. Todėl visada svarbu skristi kiek galima didesniu greičiu. Tai įmanoma, tik sugebant kylančiose srovėse greitai surasti termikų centrus.

Pakilęs į reikiamą aukštį, sklandytojas skrenda prie kito srovės židinio. Šuoliai tiesiąja neturi būti per ilgi. Nereikia, jei nebūtina, nužemėti daugiau kaip pusę aukščio, kuriame yra kondensacijos riba ir formuojasi debesys. Per daug nužemėjus, galima neberasti kylančių srovių ir tada tektų nusileisti.

Skridimas išnaudojant termikus

Jei terminės srovės dažnos, o jų viršūnės aukštos (1800 - 2500 m), nėra reikalo sukti spiralių kiekviename termike. Geriau ir taktiškai teisingiau zonas, kuriose kėlimai silpnesni, praskristi tiesiąja sumažintu greičiu, vinguriuojant prailginti skridimą – srovės sklandytuvą prilaiko arba kelia. Taip skrendant tiesiąja, bus laimimas aukštis, negaištant laiko.

Skridimo trasoje sklandytojas gali sutikti atskiras sluoksninių-kamuolinių ir aukštųjų kamuolinių debesų grupuotes, po kuriomis nebus keliančių srovių. Prieš artėdamas prie tokių debesų, pilotas turi stengtis paskutiniame termike pasiekti didžiausią aukštį, o jeigu įmanoma, panaudoti kylančią srovę ir debesyje. Aukščio atsarga padės sėkmingiau įveikti rajoną, nežadantį kėlimų. Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų taip pat galima bandyti jį apskristi, jeigu viename ar kitame šone yra kamuolinių debesų.

Radiaciniai termikai pavasarį ir vasarą prasideda, praėjus 4-5 valandoms po saulės tekėjimo, o baigiasi geriausiu atveju 2-3 valandas prieš saulėlydį. Kadangi skirtingose geografinėse platumose saulė teka nevienodu laiku, termikų pradžia ir pabaiga įvairiose vietovėse taip pat nevienoda. Taigi, skridimas rytų arba pietryčių kryptimi, praktiškai negali trukti ilgiau kaip 8-8,5 val.

Neretai skubama ir startuojama per anksti, kai srovės vos tegali išlaikyti sklandytuvą. Tenka jį pakartotinai kelti į orą. Vidudienį kylančios srovės ir vėjas stiprėja. Esame matę, kaip vėjas pakelia ir neša aukštyn popiergalius, stulpu suka dulkes ir smėlį. Tai byloja apie praslenkantį termiką.

Niekada dvi terminės dienos nebus visai vienodos. Meteorologinė situacija atmosferoje nuolat keičiasi. Norėdamas pasiekti gerą rezultatą, sklandytojas privalo analizuoti meteorologinę situaciją kiekvieną dieną.

Terminės advekcinės srovės pastebimos dienomis, kai, šaltoms oro masėmis atslinkus virš šiltesnio paviršiaus, susidaro temperatūrų skirtumai. Žymiai rečiau advekcinės kylančias sroves sužadina šaltų oro masių slinkimas viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Šiuo atveju saulės įšildymas nebūtinas, nes oras ir taip darosi labai nepastovus dėl didesnio temperatūros gradiento.

Labai dažnai fermikus sukelia ir radiacinė, ir advekcinė energija. Kaitinant saulei, šiluminės energijos kiekis didėja. Kartu vykstant advekcijai, termikai stiprėja, nes jie vystosi ne vien dėl temperatūros skirtumų, atkeliavus šaltai masei, bet ir dėl saulės įšildymo.

Viena palankiausių sąlygų advekciniams termikams – šalto oro masė atmosferinio fronto užnugaryje. Jie susidaro žemo slėgimo srityse arba anticiklonų vakarinėje dalyje. Šios barinės sistemos turi formuotis, šaltoms oro masėms slenkant virš vietovės, iš kurios bus startuojama.

Advekciniai termikai kartais gali būti ir esant giedrai, bet dažniau juos parodo ilgos nutįsusios debesų eilės, vadinamos gatvėmis arba vėjo termikais. Advekciniai termikai formuojasi ilgesniais ruožais. Skrendant po debesų gartve, kėlimai gali būti jaučiami keliasdešimt kilometrų. Kartais tokios debesų gatvės nusitęsia beveik iki horizonto. Tačiau jų skersmuo palyginti nedidelis — maždaug toks, kaip ir radiacinių termikų. Advekcinių termikų srautai yra labiau turbulentiški. Žinotina, kad, esant advekciniams termikams, net ir didelis debesuotumas (daugiau kaip 7 balų) nesustabdo kylančių srovių vystymosi.

Advekcinių ir radiacinių termikų kombinacija kartais įgalima nuskristi didelius nuotolius. Kylančios srovės būna ne tik po kiekvienu kamuoliniu debesiu, jos juntamos ir po aukštųjų sluoksninių, aukštųjų kamuolinių, aukštųjų sluoksninių-kamuoliiių debesų masyvais.

Advekcinio termiko pradinis impulsas

Advekcinius termikus sukelia dinaminės priežastys, ir todėl tokios oro srovės vyrauja, pučiant stipresniems vėjams. Jos atsiranda, oro srautui sutikus vietovės nelygumus ir išilgai linijų, skiriančių lygų paviršių nuo šiurkštaus. Vertikalios srovės gali kilti taip pat išilgai linijos, į kurią nukreipti vėjai. Pavyzdžiui, kai sklandytuvas skrenda pavėjui išilgai miško pakraščio taip, kad miškas lieka dešinėje pusėje, galima tikėtis termikų.

Advekciniai termikai susidaro tada, kai vėjas pažemėje pučia didesniu, negu 5-6 m/s greičiu ir yra turbulentfinis. Todėl jie vystosi kitaip, negu radiacinės kylančios srovės. Esant advekciniams termikams, juos įmanoma panaudoti ne mažesniame kaip 250 - 300 m aukštyje, nes turbulentinis vėjas trukdo atskiroms kylančioms srovėms susijungti į plačius srautus. Smarkus turbulentinis oro judėjimas neleidžia išbujoti atskiroms terminėms srovėms. Todėl advekciniai termikai nėra siauros kylančios srovės, kurias pažįstame iš atskirų kamuolinių debesų. Jų zonoje srovių ruožai užima nuo kelių iki keliasdešimt kilometrų tarpą. Joje kamuoliniai, sluoksniniai-kamuoliniai, o kartais ir galingai išsivystę debesys išsidėsto ryškiomis eilėmis Tokiam reiškiniui palanki situacija yra ciklono užnugaris.

Nustatyta, kad advekcinių termikų kilimo zonose vyksta gama sudėtingi procesai, kurie verčia debesis susijungti į ilgas gatves, o tarp jų dažnai švyti giedras dangus. Debesys gali sparčiai gausėti iki 10 balų, po to debesuotumas staigiai sumažėja iki 2-3 balų ir vėl padidėja. Krituliai būna gana dažni, bet trumpalaikiai.

Kalbant apie advekcinius termikus, pravartu žinoti, kad kamuoliniams debesims pradėjus formuotis anksti rytą, t.y. 8-9 val., galimi du atvejai. Per 2-3 val. debesuotumas gali padidėti iki 9-10 balų, kas labai apsunkins startą. Bet gali būti ir taip, kad 11-12 val. debesys, susidarę anksti rytą, suirs ir dings. Saulei pakaitinus, vėl pradės formuotis kamuoliniai dienos debesys. Taigi, kažkuriuo laikotarpiu nebus kylančių srovių. Sėkmingas startas bus įmanomas 12-13 val. Taigi, skrendant į rytus, skridimui teliks 6-7 valandos. Daug geresnė meteorologinė situacija susidarys, jeigu, esant šaltai advekcijai, debesys pradės formuotis 10-11 val. ryto.

Skriejant advekciniuose termikuose, kaip ir radiacinėse kylančiose srovėse, reikia stengtis, kad skridimo aukštis nebūtų mažesnis, kaip pusė aukščio nuo debesų iki žemės. Be to, reikia prisiminti, kad, pavėjui vejantis didelius debesis, jų užnugaryje plyti stiprios sklandytuvą smukdančių srovių zonos – nuovėjai. Prieš vėją artėjant nuo vieno debesų telkinio prie kito, nuovėjai sklandytuvo nesmukdys.

Skrendant pavėjui, taip pat reikia stebėti reljefą, miškų pakraščius palikti toje pusėje, į kurią pučia vėjas. Advekciniai termikai turbulentiški ir blaško sklandytuvą. Juos panaudojant, reikia įvairesnių taktinių manevrų, negu radiacinėse srovėse peršokant nuo vieno debesio prie kito Todėl bendras taisykles rekomenduoti sunku. Sklandytojas, norėdamas sėkmingai panaudoti advekcines sroves ir toli nuskristi, privalo gerai orientuotis debesyse, įvaldyti aklojo pilotavimo techniką. Toks metodas leidžia panaudoti ir debesyse esančią šiluminę energiją, kuri atsipalaiduoja, kondensuojantis garams, sustiprina kylančias sroves. Jose laimėjus didelį aukštį, bus įmanoma sėkmingai perskristi tuščius plotus be debesų, kuriuose nėra termikų. Mokant skristi aklai, bus galima tęsti perskridimą, esant ir dideliam debesuotumui (7-10 balų).

Atsimintina, kad, skriejant debesyse tokią dieną, kai vyksta naujų oro masių advekcija, nulinė temperatūra bus žymiai mažesniame aukštyje, negu keletą dienų anksčiau, kai atmosferoje vyravo radiaciniai termikai. Šiuo atveju nulinė temperatūra gali būti sutinkama pusantro kilometro aukštyje ar net žemiau. Todėl nereikia užmiršti, kad sklandytuvas gali apledėti.

Surasti advekcinius termikus padeda atidus debesų išorės stebėjimas. Esant stipriam vėjui ir jo gūsiams, besiformuojantys kamuoliniai debesys būna sudraikyti. Tačiau galima pastebėti, kad tarp tų baltų ir neviliojančios formos draikalų yra ir vienas kitas gerai susiformavęs debesis su ryškiai apibrėžtais kontūrais. Pastebėjus tokį reiškinį, vadinamą vėjo termikais, galima teigti, kad jie sudarys ilgas juostas, išdėstytas skridimo kryptimi. Išilgai tokių debesų gatvių galima skristi žymiai didesniu greičiu. Sklandytuvu A-15 tokiais atvejais galima didinti greitį iki 130 - 150 km/val., žodžiu, tol, kol variometras parodys, jog skrendama, neprarandant aukščio.

Greitai slenkančių į pietus arktinių oro masių sluoksnis, skaitant nuo žemės paviršiaus, retai būna didesnis kaip 2 km. Sunkesniam ar šaltam orui besileidžiant į žemesnius oro sluoksnius, atsiranda stipri inversija, o po ja rotorių pavidalo sūkuriais kyla srovės. Jų greitis maždaug tolygus nuovėjų greičiui, t.y. 3-5 m/s.

Advekcines srovės gali išsivystyti ir be debesų. Lenkijoje ir kitose Europos šalyse ir be debesų yra atlikti perskridimai didesniu kaip 500 km nuotoliu. Visi geriausi sportiniai skridimai pavėjui 600, 700 km ir didesniais nuotoliais kaip tik pavyko todėl, kad patyrę pilotai mokėjo tinkamai panaudoti advekcinius termikus. Jų dėka ir mūsų respublikos sklandytojai J.Jaruševičius, V.Dovydaitis, V.Pakarskas, J.Sukackas, V.Šliumba įveikė didesnį kaip 400 - 500 km nuotolį.



V. DOVYDAITIS
TSRS sporto meistras
A. SKĖRIENĖ
sinoptikė


Šaltinis: SPARNAI, 1969/2
Elektroniam publikavimui paruošė: N.Korbutas




Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis