Kodėl sklandytuvas skrenda


Šis straipsnis skiriamas ne sklandytojams. Jiems čia viskas žinoma. Rašinys skirtas atsitiktiniams svetainės skaitytojams ar šiaip truputį besidomintiems aviacija, žingeidžiam jaunimui.


Be variklio, bet skrenda

Dažnai užduodamas klausimas – kaip skrenda sklandytuvas, jei jis neturi variklio?
Sklandytuvo variklis yra aukštis. Turėdamas tam tikrą aukštį, sklandytuvas leidžiasi lėkštu kampu žemyn. Čia galima palyginti su dviračiu. Jei važiuojant nuo kalnelio nukris ar nutrūks grandinė, dviratis nesustos, o riedės žemyn. Jei nuokalnė pakankamai ilga, tai galima tolokai nuriedėti. Norint tęsti kelionę, reikės ant kito kalnelio užsistumti, o po to vėl riedėti žemyn.

Panašiai yra ir sklandyme. Kol sklandytuvas turi aukščio, jis pamažėle leidžiasi žemyn, skrisdamas į priekį. Sklandytuvas ir yra toks aparatas, kuris sklendžia labai mažai žemėdamas. Geriausių šiuolaikinių sklandytuvų žemėjimo greitis yra apie 0,5 m/s. Reiškia iš 1000 metrų jis leisis apie 2000 sekundžių, o tai yra 33 minutės. Taigi, per tą pusvalandį galima gerokai į tolį nuskristi.

Sklandytuvo kokybė

Tai ne ta kokybė, apibūdinanti, ar sklandytuvas gerai pagamintas. Sklandytuvo kokybė – tai jo sklendimo kampas. Anksčiau taip ir vadinosi – pvz. sklendimo kampas 1:20. Tai reiškia, kad toks sklandytuvas iš vieno kilometro aukščio gali nuskristi 20 km. Dabar tai vadinama aerodinamine sklandytuvo kokybe ir žymima vienu skaičiumi. Pvz. sklandytuvo kokybė – 40. Reiškia, toks sklandytuvas iš kilometro nuskris 40 km.

Jei išjungsim lėktuvo variklį, tai jis irgi tam tikru kampu sklęs žemyn. Bet šis kampas žymiai didesnis –maždaug 1:5 ar 1:6. Todėl lėktuvas be variklio toli nenuskris.

Ilgieji sparnai

Gerą sklandytuvų skraidumą sąlygoja siauri ir ilgi sparnai. Kuo ilgesni sparnai, tuo geriau. Sparnų mojis (nuo vieno galo iki kito) būna 15, 18, 20, 22 ir netgi 26 metrai.


Tas sparnų ilgumėlis

Bet be galo ilgi sparnai negali būti. Ilgėjant sparnams didėja jų lūžimo rizika. Be to, sklandytuvą su labai ilgais sparnais sunku valdyti.

Konstrukcija

Sklandytuvas turi būti lengvas aparatas, todėl gaminamas iš lengvų medžiagų. Seniau sklandytuvus gamindavo iš medžio. Pirmiausia gaminami liemens ir sparnų karkasai. Liemens karkasą sudaro špantai ir stringeriai, sparnų karkasą sudaro lonžeronas ir nerviūros. Po to viskas apdengiama fanera.

Sklandytuvo griaučiai

Metaliniai sklandytuvai gaminami iš duraliuminio. Konstrukcija panaši kaip ir medinių: sparnų ir liemens karkasai apdengiami duraliuminio skarda.

Gali būti ir mišrios konstrukcijos. Pvz. liemens karkasas iš metalinių vamzdelių ir aptrauktas drobe, o sparnai mediniai.

Šiuolaikiniai sklandytuvai gaminami iš plastmasės. Plastmasių savybės labai tinka sklandytuvų gamybai: paviršiai būna labai glotnūs, gerai išlaiko pradinę formą. Šiuolaikinių plastmasinių sklandytuvų aerodinaminė kokybė siekia 50 – 60.

Pradinis pakilimas

Kadangi sklandytuvas neturi variklio, tai į orą jį turi iškelti pašalinė jėga.
Sklandymo vystymosi pradžioje sklandytuvus į orą išmesdavo su guminiu amortizatoriumi. Veikimas panašus į vaikiškos timpos, tik dydis kitas. Guminis amortizatorius – tai apie 20 mm storio dvigubas guminis lynas. Šio lyno ilgis apie 15-20 metrų. Vieną galą prikabindavo prie sklandytuvo, o kitus galus dvi grupelės po keletą žmonių bėgdami ištempdavo. Dar viena grupelė laikydavo sklandytuvą už uodegos. Kai šie paleisdavo, sklandytuvas šaudavo kaip iš katapultos. Tokiu metodu sklandytuvą galima buvo išsviesti į 15 – 20 metrų aukštį. To užtekdavo pradiniam mokymuisi, arba skriejimams šlaito antvėjuose. Tokiu pakilimo būdu naudojosi prieškario laikotarpiu Nidos sklandymo mokykloje.


Startas su guminiu amortizatoriumi

Pažangesnis ir daug aukščiau pakeliantis sklandytuvą yra startas su autoišvilktuvu. Autoišvilktuvas – tai specialus agregatas, ant būgno greitai vyniojantis ilgą – apie kilometro ilgio – plieninį lyną. Prie to lyno prikabintas sklandytuvas pakeliams panašiai kaip aitvaras. Skirtumas toks, kad pakilus, sklandytuvas atsikabina ir toliai skrieja laisvai. Pakilimo aukštis apie 300-400-500 metrų.


Starto su autoišvilktuvu schema

Dažniausiai sklandytuvai yra pakeliami išvelkant lėktuvu. Lėktuvas ištempia sklandytuvą, prikabintą apie 30 – 40 metrų ilgio virve. Pasiekus reikiamą aukštį, sklandytuvas atsikabina ir skrenda vienas.


Pakilimas paskui lėktuvą

Dar yra vienas starto būdas – tai motorizuotas sklandytuvas. Sklandytuvas turi savo varikliuką ir, juo naudodamasis, pats pakyla. Po to varikliukas yra įtraukiamas į sklandytuvo liemenį ir sandariai uždaromas. Tada toks sklandytuvas jau niekuo nesiskiria nuo kitų ir gali rungtis kartu su jais.


Motorizuotas sklandytuvas

Kur gauti aukščio?

Kadangi skrendant sklandytuvui aukštis visą laiką mažėja, būtina kažkur papildyti senkančio aukščio atsargas. Tam reikia susirasti termiką. Kas tas termikas?

Turbūt, visi esame sėdėję vakare prie laužo. Jei yra ramu, nėra vėjo, nuo laužo kyla karšto oro srovė į viršų. Termikas yra tas pat, tik daug didesniu masteliu. Giedrą dieną saulė įšildo žemės paviršių, nuo kurio įkaista ir oras. Šis įšilęs oras kyla į viršų taip, kaip dūmai nuo laužo. Termiko dydis (skermuo) yra 200-300 metrų, kai kada ir daugiau. Štai tokioje kylančioje oro srovėje ir sukasi sklandytuvai ratu, sklandytojų vadinama spirale. Nors sklandytuvas visą laiką žemėja, bet oro srovės kilimo greitis termike būna gerokai didesnis, ir taip sklandytuvas pakyla aukštyn.

Kaip pasigauti termiką?

Termikai nuo laužo dūmų skiriasi ne tik dydžiu. Jie yra nematomi. Todėl susirasti termiką nėra visiškai lengva. Termikų viršūnes žymi kamuoliniai debesys. Tai ir yra pagrindiniai sklandytojų orientyrai. Po ryškių kontūrų kamuoliniu debesim paprastai termikas būna visuomet. Kartais termikus parodo paukščiai: vanagai, sakalai, gandrai. Šie skraidūnai mėgsta vasarą palakioti kilometro – pusantro aukštyje.

Pamenu, vieną kartą man termiką parodė laužo dūmai. Dar tarybiniais laikais skridau virš lauko, kuriame kolūkiečiai degino didžiulius šiaudų kūgius. Vėjas dūmus nešė į šoną, bet nuo vieno gaisro židinio jie kilo į viršų. Atskridęs ten, suradau gerą kilimą. Ir buvo smagu, kažkur beveik pusantro kilometro aukštyje užuosti laužo dūmų aromatą.

Nuo vieno prie kito

Pakilęs termike po vienu debesim, sklandytojas kreipia sklandytuvą kito debesies link, kad ten vėl galėtų kilti aukštyn. Taip ir nuskrendami nemaži atstumai. Šokuodami nuo debesies prie debesies, sklandytojai nuskrenda 300, 500 km ir dar ilgesnius maršrutus.

Nuo vieno termiko prie kito

Tačiau jei meteorologinės sąlygos pablogėja ir termikai pradingsta, arba pats sklandytojas nesugeba susirasti termiko, belieka leistis į laukus. Sklandytuvui nutūpti didelių aerodromų nereikia – užtenka apie 200 metrų lygios pievos. O tada reikia laukti, kad atvyktų draugai parvežti sklandytuvo su priekaba.


Priekaba sklandytuvo gabenimui

Citius

Sportinis principas yra: Citius, altius, fortius – greičiau, aukščiau, stipriau. Senesniais laikais sklandytojai varžydavosi, kas pakils aukščiau, kas ilgiau išbus ore, kas toliau nuskris. Dabartiniais laikais varžybose beveik visuomet rungiamasi kas greičiau atskris. Taigi iš esmės liko tik principas citius. Na, dėl aukščio ir nuotolio rezultatų varžomasi tik siekiant rekordų. O paprastose varžybose ar čempionatuose dažniausiai būna greičio rungtys. Nebent, kai pablogėja meteorologinės sąlygos ir niekas iš sportininkų nenuskrenda numatyto maršruto, tada pratimas užskaitomas kaip nuotolio rungtis. Bet ir tokiu atveju dažniausiai laimėtojai, t.y. nuskridę toliausiai, būna tie, kurie skrido greičiausiai.

O greitai skristi su sklandytuvu įmanoma tik po ilgų treniruočių. Čia ne tik reikia mokėti paskristi. Reikia mokėti gerai ir tiksliai skrieti termike, reikia tuos termikus pažinti ir sugebėti nuspėti jų vystymąsi, o svarbiausia mokėti tuos termikus surasti. Juk jie nematomi! Taip pat reikia puikiai orientuotis vietovėje. Ir dar daug ką reikia mokėti – visokių sklandytojiškų gudrybių. Patyrimas ateina tik po keleto ar keliolikos metų.

Sklandytuvų bakai

Taip, šiuolaikiniai sklandytuvai taip pat turi bakus. Tik ten pilamas ne benzinas, o vanduo. Jis reikalingas padidinti sklandytuvo svoriui. Sunkesnis sklandytuvas greičiau skrenda. O jei skridimo metu pablogėja meteorologinės sąlygos, susilpnėja kilimai – vandenį galima išpilti. Tačiau sklandytojai dažniausiai su pilnais bakais skrenda visą maršrutą ir tik prieš pat finišą vandenį išleidžia. Smagu žiūrėti, kai finišuojant sklandytuvas prašvilpia pažeme kaip reaktyvinis, paskui save palikdamas vandens purslų šleifą!..


Finišas

Rekordai

Šis skyrelis tiems pesimistams, kurie galvoja, jog skristi be motoro – nieko gero. Ne visai taip. Su sklandytuvais yra atlikta tokių skrydžių ir pasiekta tokių rezultatų, kokių joks lengvas sportinis lėktuvas nepasiektų.

Nors dabar jau nefiksuojami išsilaikymo trukmės rekordai, bet didžiausias pasiekimas su sklandytuvu – 56 valandos! Kokiam lėktuvui užtektų benzino tiek laiko? Lietuvos išsilaikymo trukmės rekordas mažesnis – 26 valandos. Bet irgi neprastas.

Didžiausias nuotolis, nuskristas su sklandytuvu yra 3000 kilometrų! Tokį atstumą mėgėjiški lėktuvai irgi ne visi nuskrenda. O aukščio pasiekimai! Pasaulio rekordas yra 15,5 kilometro. Joks lėktuvas su stūmokliniu varikliu tiek nepakils. Netgi Lietuvos aukščio rekordo lygį – 9250 metrų – pasiekti pramoginiu lėktuvu neitų.

Tiktai greičio srityje lengvi lėktuvai su sklandytuvais gali konkuruoti. Didžiausias pasiektas greitis su sklandytuvu – 307 km/val. Tokį kreiserinį greitį lengvamotoriai lėktuvai pasiekti įstengia. Bet kai žinai, kad skrisdamas sklandytuvu, nenaudoji jokio benzino, jokios pašalinės jėgos – tai tikrai apima pranašumo prieš lėktuvą jausmas!

Štai kur tikrieji žmonės-paukščiai! Tai yra būtent sklandytojai.

Kelia ne tik termikai

Lietuvos sklandytojai „naudojasi“ termikų „paslaugomis“. Tačiau sklandytuvus gali kelti ne vien tik termikai. Pučiant vėjui į kalnus susidaro kylančios oro srovės – kalnų antvėjai. Dar geresni kilimai būna taip vadinamose kalnų bangose. Kai kalnų grandinės driekiasi daug kilometrų, galima nuskristi milžiniškus atstumus – 1000, 2000 ir daugiau kilometrų. Ir dideliu greičiu, nes kilimai kalnuose labai stiprūs. Bet Lietuvoje nėra kalnų. Todėl belieka vien tik termikai.

Nors seniau sklandytojai naudojo antvėjus ir Lietuvoje. Bet tie antvėjai ne kalnų, o tik šlaitų. Prieškario laikotarpiu Nidoje veikė sklandymo mokykla. Nidos kopos, kai į jas pūsdavo stiprokas vėjas, sudarydavo geras sąlygas atsirasti antvėjams. Sklandytuvas, antvėjo keliamas, skraidydavo išilgai kopų. Aišku, tokiu būdu sklandant, nuo kopų nutolti nebuvo galima, bet sklandytuvai ore išsilaikydavo ilgai. Anksčiau minėtas Lietuvos išsilaikymo ore rekordas – 26 valandos – ir yra pasiektas Nidoje.

Vėliau, pokario metais, sklandymo atgimimo laikotarpiu irgi buvo skraidoma antvėjuose Nemuno šlaite prie Kulautuvos.

9,8

Žemės traukos jėgą atrado I.Niutonas. Žemės traukos pagreitis 9,8 m/s².


Tokiu pagreičiu tiek Niutono obuolys, tiek sklandytuvas yra traukiams žemyn. Todėl sklandytojui tenka kovoti ne tik su savo varžovais, bet ir su Žemės trauka. Visą laiką reikia galvoti, kaip surasti termiką ir kaip pakilti aukštyn. Numatyti, kur gali būti stiprus kilimas ir kaip tą kilimą pasigauti. Skridime reikia visą laiką dirbti: ir rankomis, ir kojomis, ir galva. Dirbti nuolat, be jokio poilsio. Čia nebūna pertraukų tarp kėlinių ar minutinių pertraukėlių. Atsipalaidavimo pasekmės dažniausiai būna tai, jog prisieina tūpti į laukus, nebaigus maršruto. Jei sklandytojo meistriškumas mažesnis už Žemės traukos jėgą, skridimas baigiasi.

Taip, sklandymas – sunkus sportas. Bet koks nuostabus tai sportas!




Buvęs sklandytojas Gintautas Kačergius, 2008



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis