Baigiantis 1957 m. skraidymų sezonui kauniečiai skraidė šešiais sklandytuvais: A-2, BrO-9, dviem MAK-15M, BrO-12 ir BK-4. BK-4 skraidė tik lyderiai, ruošiamas serijinei gamybai BrO-12 1957 m. rudenį išvežtas Maskvon ir grįžo tik 1958 m. rudenį, pirmieji du - mokomieji, o su „Makais“ skriejimas buvo varganas (daugiau kaip 1 m/s žemėjimo greitis bei sklendimo kokybė 1:17 neleisdavo nutolti nuo aerodromo).

Taigi, reikėjo sklandytuvo, turinčio bent dvidešimtinę kokybę ir 0,85 m/s žemėjimo greitį. KPI sklandytojų planuose projektuoti KPI-5 buvo numatyta 1957.I.12-XI.15. S.Janušonis pasakojo, kad darbu pasidalino taip: A.Kuzmickas konstravo liemenį ir uodegos plokštumas, o S.Janušonis - sparnus. Naujojo sklandytuvo liemuo tokių pačių formų kaip KPI-4, tik ilgesnis ir su organinio stiklo gaubtu, sparnai spyriniai, bet ilgesni (12 m) ir platesni (1,2 m), jų profiliai kitokie: R-III su perėjimu galuose į M6 (geresnė kokybė didesniais sklendimo greičiais). Darbo brėžinių ir jų kopijavimo ant kalkės darbams, kaip ir anksčiau, pasitelkti studentai.

KPI-5 statyba sutriko, kai A.Kuzmickas 1958 m. kovo 8 d. buvo pervestas į Vilnių Šlifavimo staklių gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi (ir dirbo juo 20 metų). S.Janušonis jau nuo 1957 m. išvyko dirbti į Vilnių. Kauno sklandymo stotis gavo net 3 dviviečius sklandytuvus: du LF-109 „Pionyr“ ir vieną KAI-12 „Primorec“ - tad didelio sklandytuvų „bado“ nesijautė. 1958 m. KPI-5 statyba ėmė rūpintis A.Japertas.

Daugiausia dirbo senasis meistras V.Akelaitis (jam mokėjo algą iš sklandytojų surinktų pinigų), talkino sklandytojai. Statyba užbaigta 1959 m. vasarą. Nudažytas šviesesne bei tamsesne ruda spalvomis ir pavadintas „Geniu“ KPI-5 liepos vidury atgabentas į Pociūnų aerodromą. Čia Z.Brazauskas atliko pirmuosius bandomuosius skridimus.

J.Balčiūnas per kelias dienas su KPI-5 išskriejo iš viso per 12 valandų, pasiekė 2 km aukštį. Sklandytuvas buvo pavaldus ir pastovus spiralėse. Juo skraidę kiti sklandytojai taip pat pripažino, kad KPI-5 tinka jaunųjų sklandytojų treniruotėms. J.Čepulis pasakojo, jog vieną pavakarę išvilktuvo buvo ištrauktas su KPI-5 net į 700 m aukštį (o paskui sunkiai grįžo į aerodromą; aukštai pūtė labai smarkus vėjas).

Sklandytojai, palyginę abu lietuviškus treniruočių sklandytuvus - KPI-5 ir pradėtą gaminti serijomis BrO-12, nusprendė, jog KPI-5 yra geresnis! Nors BrO-12 tempiamas išvilktuvo kildavo aukščiau, tačiau skrendant lėčiau kaip 60 km/h „mėgo“ labai staigiai virsti į suktuką, turėdamas tokią pat sklendimo kokybę buvo sunkesnis ir brangesnis: pakabinami užsparniai ir eleronai, ištisai klijuota fanera dengti sparnai. Br.Oškinis nejuokais susirūpino – jį pralenkė pagal jo paties principus: mažesnė kaina - didesnis efektyvumas. Pasinaudodamas savo pareigomis, iškvietė KPI-5 į Vilnių neva bandymams, kurių niekas taip ir nevykdė. „Genys“ į Kauną nebegrįžo. 1959 m. stočiai gavus „Mucha-100“, o 1960 m. - du „Blanikus“, poreikis atgauti KPI-5 sumažėjo, bet sklandytojai tą negražų būdą nusikratyti konkurento Br.Oškiniui priminė 1961 m., kai prieš jį Kauno sklandymo stotyje susibūrė smarki opozicija.

Medinės konstrukcijos sklandytuvo spyriniai sparnai turi po vieną pagrindinį dėžinį lonžeroną, bei po trumpą įstrižą ir trumpą tiesų antriems tvirtinimo prie liemens mazgams. Priekyje iki lonžerono sparnai dengti klijuota fanera, už jo - audeklu. Sparnų profilis - R-III, pereinantis į M6 sparnų galuose. Nerviūros išpjautos iš klijuotos faneros ir sutvirtintos pušies kartelėmis. Liemuo iš 13 rėmų, sujungtų 4 pagrindiniais lonžeronais ir keliais stringeriais, dengtas klijuota fanera, turi slidę, ratuką ir uodegos ramstį. Piloto kabina pilnai uždengta organinio stiklo gaubtu. Save laikančios konstrukcijos stabilizatorius ir kilis dengti klijuota fanera, aukščio ir posūkio vairai - audeklu.