Pasakoja sklandytojas Vytautas Dovydaitis:

„Sklandytuvų išvilktuvo „Herkuleso“ smagiai truktelėtas, su MAK-15 iškopiau į 400 m aukštį. Įgijęs reikiamą greitį nubrėžiau ore pusę kilpos ir sulaikiau sklandytuvą ant nugaros. Sekundė, antra... ketvirta... Ką gi, pirmam kartui užteks. Juk esu gana žemai, o išlygindamas sklandytuvą galiu prarasti nemažai aukščio. Bandydamas „Maką“ atversti į normalią padėtį pajutau, kad jis nepavaldus, griūdamas į šoną kartu kniumba į priekį. Visa jėga plėšiu vairolazdę į save, o sklandytuvas vis vien sminga. Greičio rodyklė nesulaikomai slenka: 200 – 220 – 240 km/val. „Neišvesiu“ – šmėkšteli mintis.



Smigimo kampas kiek lėkštėja, bet ir žemė čia pat. Kai iki rugių teliko keliolika metrų, suvirpa rankoje vairolazdė. Dabar viskas. Susigūžiu ruošdamasis smūgiui. Bet sklandytuvas į žemę nesitrenkia. Pažeme skutame tiesiog į eglyną. Keliu „Maką“, bandau apsigręžti į aerodromą – juk netūpsi ant medžių viršūnių. Sklandytuvas nepaklusnus, nenori reaguoti į eleronų judesius, tačiau vis tik pasuku savo paukštelį prieš vėją ir leidžiuosi aerodrome.

Atsisegęs parašiutą ir išlipęs iš kabinos pajutau tvinkčiojimą smilkiniuose. Žiūriu ir netikiu: „Makas“ neturi vieno elerono, kadaruoja išplėštos drobės gabalai. Kitas eleronas stovi vertikaliai. Nuo didelio greičio atsirado flateris. Flateris suardo ne tik sklandytuvus, bet ir lėktuvus, dėl jo žuvo ne vienas lakūnas bandytojas.

Apžiūrėjęs „Maką“ Bronius Oškinis paaiškino, kad nevykęs eleronų tvirtinimas silpnomis kniedėmis. Atvykęs „Mako“ konstruktorius M.Kuzakovas sutiko su B. Oškinio siūlymu tvirtinimui naudoti patikimus varžtus ir tokie pakeitimai buvo padaryti visuose serijiniuose MAK-15.

Man nedavė ramybės mintis, kodėl sklandytuvas taip sunkiai davėsi išlyginamas iš staigaus smigimo. Nusprendėme, kad kalta jo forma. Storas sparnas pridengė netoliese buvusį aukštumos vairą. Tam tikroje padėtyje, mažai atsilenkdamas į viršų, jis atsidūrė aerodinaminiame šešėlyje ir tapo neefektyviu. Žinoma, neteisinau ir savęs. Tokį eksperimentą reikėjo pradėti žymiai didesniame aukštyje.“

Pasakoja įvykio liudininkas Jonas Balčiūnas:

„Įsitaisęs sklandytuve MAK-15 Vytautas beveik stačiu kampu šovė į orą. 400 m aukštyje Dovydaitis, išrašęs puskilpę, sulaikė sklandytuvą ant nugaros ir keletą sekundžių skrido galva žemyn. Po to ėmė versti jį per sparną, norėdamas sugražinti į normalią padėtį. Tačiau, padidėjus pokrypiui, MAK-15 nosis staiga nusviro ir sklandytuvas ėmė staigiu kampu smigti žemyn. Kas akimirka augo greitis. Suakmenėję stebėjome šį dramatišką smigimą. Neišpasakytai apmaudu – draugą ištiko nelaimė, o mes niekuo jam padėti negalime... Net nesuvokiame, kas atsitiko. Sklandytuvas, kaip pašautas paukštis vis greitėdamas artėjo į žemę. Pasigirdo triokštelėjimas. Atitrūko kairysis eleronas. Po to ir dešinysis. Tik šis pakibęs tabalavosi oro srovėje. „Baigta“, – sušuko kažkuris.

Aišku, kad nuo per didelio greičio sklandytuvas pradėjo byrėti ore. Tačiau... Kol nenulėkė sparnai, dar ne viskas prarasta. Ore dažnai lemia sekundės. Nejaugi Vytautui, po sunkios avarijos su "Gintaru" vos grįžusiam rikiuotėn, vėl giltinė dalgį galanda... Prie pat žemės sklandytuvo smigimo kampas ėmė mažėti, bet MAK-15 lėkė tiesiai į mišką. Atitrūkus eleronams, pilotas jo nesugebėjo pasukti. Už jį tai padarė nukaręs dešinysis eleronas, dėl didžiulio oro pasipriešinimo privertęs sklandytuvą pasisukti į aerodromą. Nutūpti pavyko laimingai.

Apsvarstę šį įvykį, neteisinome Vytauto. Gerai nepažinusiam sklandytuvo, nedideliame aukštyje nederėjo pradėti tokį manevrą.“