B.Oškinio BrO-11 1954m.

Gytis Ramoška

JŲ BUVO DU TŪKSTANČIAI


Mokomasis sklandytuvas BrO-11 - masiškiausia iš lietuviškų konstrukcijų. 1954-60 metais vienuoliktukų buvo pagaminta apie 2000 - tarp pokarinių sklandytuvų netgi visame pasaulyje - daugiausiai. Dėl to šis sklandytuvas buvo plačiai žinomas, tačiau nesulaukė rimtesnio aviacijos istorikų dėmesio, nors konstruktoriaus Broniaus Oškinio pastangomis iš BrO-11 išsivystė nauja sklandymo rūšis - vaikų sklandymas.

Per 50 metų BrO-11 teko tik dvi rimtos publikacijos. Pirmoji - pačio konstruktoriaus - žurnale „Krylja rodiny“ 1955 m. Nr.3, rengiant BrO-11 serijinei gamybai Simferopolio aviaremonto dirbtuvėse (ARM). Antroji - B.Šeremetevo knygoje „Planery“, išleistoje Maskvoje 1959 m., kur sudėti visų BrO-11 detalių brėžiniai ir konstrukcijos aprašymas (kad BrO-11 būtų galima pasigaminti). Tačiau publikacijos buvo reklaminio-techninio-technologinio pobūdžio, o visa BrO-11 kūrimo ir eksploatacijos istorija, iki šiol nenagrinėta, „apžėlė iškreiptais faktais ir netiksliais komentarais. Palei žemę „straksintis“ mokomasis sklandymo elito dėmesio netraukė.

Taigi, atšventus BrO-11 50-metį, norisi pagaliau nušviesti įžymaus mažylio sklandytuvo istoriją.


BrO-11 antrasis prototipas virš Virbaliūnų šlaito 1955 metais

Sumanymai

B.Oškinio konstravimo filosofija pasižymėjo labai ryškiu siekiu taupyti, t.y. gauti norimą rezultatą su kaip įmanoma mažesniais svoriais, sparnų ilgiais ir plotais, kad skraidymo aparatui pagaminti reikėtų kuo mažiau medžiagų ir darbo valandų kad jis būtų pigesnis. Skraidymo aparatai yra brangūsl Todėl B.Oškinis nuolat siekė, kad aukšta kaina nekomplikuotų kelio į padangę.

B.Oškinio skridimo mokymo samprata taip pat paremta taupymu, nes siekis pradėti mokyti vaikus mažina mokymo išlaidas: ir dėl to, kad jiems užtenka mažesnių skraidymo aparatų, ir kad vaikas greičiau „pagauna“ skrydžio valdymo įgūdžius.

Kaip žinia, mokymą vienviečiais sklandytuvais, išmetamais į orą guminiu lynu (amortizatoriumi), pradėjo vokiečiai, 1920 m. apskritai pirmieji pradėję sklandymo sąjūdį. Jų mokomųjų sklandytuvų pagrindiniai parametrai buvo kopijuojami visose šalyse: spyriais arba atatampomis palaikomi apie 10 m ilgio, 15-16 m² ploto sparnai ir plokščios fermos ar sijos liemuo, sustandintas atatampomis.

Kai 1940-50 metais Vokietijoje, o paskui ir kitose šalyse prasidėjo mokymas dviviečiais sklandytuvais, pakeliant juos mechaniniais išvilktuvais, B.Oškinis nusprendė kurti naujovišką vienvietį mokomąjį, išsviedžiamą guminiu lynu. Numatęs, kad juo skraidys paaugliai, projektavo jį žymiai mažesnį. Toks precedentas jau buvo Lietuvoje 1937 m., kai A.Gysas pastatė sumažintą mokomąjį sklandytuvą 13-14 metų paaugliams. Jis vadinosi „Nykštukas“, turėjo 8 m ilgio sparnus. B.Oškinis nusprendė eiti dar toliau - BrO-11 sparnų ilgį ir plotą suprojektavo net trečdaliu mažesnį už SSSR naudojamo A-1. BrO-11 tereikėjo tik 0,1 m³ medienos (A-1 - 0,5 m³), 12 lapų klijuotos faneros (A-1 - 26), 26 m² audinio (A-1 - 78 m²), 12 kg nitrolako (A-1 -52 kg). Dėl mažesnių sklandytuvo gabaritų ir masės, mažesnė tapo sklandytuvo dalių inercija kietai tupdant, sklandytuvas vien dėl to tapo atsparesnis. Statant sklandytuvą būreliuose, mažesnėms sklandytuvo dalims lengviau rasti reikiamo dydžio medžiagos.

B.Oškinis neapsiribojo vien gabaritų sumažinimu, ir BrO-11 pritaikė naujovių. Visų pirma sklandytuvas pakabinamais eleronais-užsparniais, sujungtais su aukščio vairu, švelnino jaunojo piloto klaidas: pakreipus aukščio vairą smigimui - atsilenkę eleronai didino sparnų keliamąją jėgą pakreipus kilimui - atvirkščiai - mažino. Standžių sklandytuvo dalių jungtis konstruktorius nusprendė daryti elastingas, mažiau tvirtas, kad per avarijas deformuojantis ar trūkstant ryšiams, dalys liktų sveikos, arba mažiau sugadintos.

Kurdamas BrO-11, B.Oškinis įkalbėjo Maskvos DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) viršininkus grįžti prie prieškarinių OSOAVIACHIMO (DOSAAF pirmtako - aviacinės ir cheminės gynybos rėmimo draugijos) nuostatų, kuomet buvo leidžiama sklandytojams patiems statyti sklandytuvus. Pavyko pasiekti, kad aviacijos būreliams būtų leidžiama statytis aprobuotus mokomuosius sklandytuvus. Tai buvo svarbu netik sklandymui, bet ir jaunųjų konstruktorių ugdymui. Šiuo leidimu daugiausia pasinaudojo neseniai okupuotų ir didžiajai aviacijai suspenduotų Baltijos šalių atstovai.

BrO-11 buvo skirtas 40-60 kg sveriančių paauglių skridimui, amortizatoriumi iškeliant ne aukščiau kaip 5 m, tik lėkštuose, sklandytuvo sklendimo kampą atitinkančiuose šlaituose.

Pirmojo prototipo statyba ir bandymai

Sprendžiant iš archyvinių konstruktoriaus eskizų BrO-11 pavidalas susiformavo kartu su BrO-9, t.y. apie 1946-48 metus, tačiau imtis jo realizacijos pavyko tik po keleto metų. Pirmą kartą BrO-11 paminėtas 1952 gruodžio 12 d. DOSAAF'o rašte, pasiųstame B.Oškiniui į Simferopolio ARM, kur jis gamino BrO-9(C) prototipus (žr. „Plieno sparnai“ Nr.7 p.39): „sklandytuvų BrO-11 prototipų gamyba 1953 m. neįmanoma, nesant DOSAAF Orgkomiteto UIAS lėšų sklandytuvų prototipų statybai“.


Surenkamas pirmasis BrO-11 prototipas. 1954 m. Simferopolis

Pirmąjį BrO-11 prototipą B.Oškinis pagamino per dvi savaites, 1954 m. rugpjūtį Simferopolio ARM. Skridimo bandymams BrO-11 atgabentas į Maskvą ir 1954 11 16 juo teikėsi paskraidyti net 8 lakūnai-bandytojai. Tušino aerodrome BrO-11 skrido pakenčiamai (didesniu greičiu) net su 90 kg sveriančiais pilotais. Nors svarstant buvo pareikšta įvairių pastabų (įrengti priekinį aptaką sumažinti aukščio vairo momentų kompensavimo eleronais-užsparniais efektą padidinti sparnų keliamąją jėgą ir t.t), visiems buvo aišku, kad konstrukcija ypatingai originali.

Teigiamai įvertinusi, komisija pasiūlė konstruktoriui padaryti sklandytuvo brėžinius, taip pat - atsparumo, aerodinaminius, pavaldumo ir pastovumo skaičiavimus, pakeisti sklandytuvo sparnų profilį (į rusišką R-ll, vietoj amerikoniško NACA 4312, neva didesnės keliamosios jėgos sumetimais).

Pagal skraidymo aparatų priėmimo į serijinę gamybą nuostatas, reikėjo pagaminti tris prototipus, vieną iš jų „laužyti“ - t.y. atlikti statinius bandymus, nubraižyti visą krūvą darbo brėžinių, suprojektuoti serijinės gamybos įrangą.

Šiuos darbus nuveikti tarp Simferopolio ARM proletarų būtų sunku, o Maskvoje dideli viršininkai taip pat ne talkininkai, kaip ir pavydūs sklandytuvų konstruktoriai. Teko viską rengti Kaune, kur netrūko idėjos draugų - neabejingos sklandymui ir sklandytuvų kūrybai akademinės profesūros ir studentijos.

Sporto reikmenų dirbtuvės „Startas“

Antrąjį BrO-11 prototipą galima buvo pastatyti Simferopolio dirbtuvėse. Tačiau ten pilnu tempu vyko BrO-9 serijinė gamyba, o B.Oškinio santykiai su dirbtuvių vedėju ir kolektyvu buvo įtempti: konstruktorius buvo nepatenkintas darbų organizavimu ir jų kokybe, o darbininkai ir jų vadovai stengėsi „nepasiduoti“ konstruktoriaus reikalavimams. Todėl B.Oškinis, nuo 1954 m. dirbdamas Petrašiūnų elektrinėje, kreipėsi į savo buvusiąją darbovietę - Kauno sporto reikmenų dirbtuves „Startas“.


"Starto“ dirbtuvėse gaminamas antrojo BrO-11 sparnas 1955 metai

Tų dirbtuvių įsteigtų 1947 m., kūrime B.Oškinis dalyvavo nuo pat pradžios ir buvo jų techninis vedėjas. „Starto“ dirbtuvės pradėtos kurti nebaigtame statyti 2 aukštų name Minties rato g. 10. B.Oškinis sumontavo jose ir elektros stotelę, nes elektros tiekimas mieste tuomet vyko su pertrūkiais, ir trūko galingumo. Pirmuoju „Starto“ direktoriumi buvo A.Klimas, paskui - lenkų laikais, 1938 m., buvęs Vilniaus Sklandytuvų remonto dirbtuvių viršininkas J.Garla (minimas R.Bėkštos straipsnyje „Kaip aš pradėjau konstruoti“) ir kiti. Greitai buvo organizuota sportinių batų irklų akademinėms valtims ir baidarėms, fanerinių B.Oškinio konstrukcijos baidarių (pagaminta 200 vnt), iečių, diskų lygiagrečių slidžių ir jų apkaustų burinių „M“ klasės jachtų motorlaivių gamyba. Net audinius sportiniams kostiumams „Starte“ audė rankinėmis staklėmis.

BrO-11 gamybą „Starte“ B.Oškinis siejo su viltimis ten įsteigti sklandytuvų gamybos skyrių, tačiau Maskvos DOSAAF'o viršininkai 1955 m. paskyrė lėšų tik bandomosios trijų sklandytuvų serijos gamybai (du sklandytuvai - skridimo bandymams, vienas - „sulaužymui“, - t.y. statiniams konstrukcijos atsparumo bandymams).


A.Kuzmickas ir B.Oškinis prižiūri antrojo BrO-11 statinius bandymus KPI. 1955 metai

Antrasis sklandytuvo BrO-11 prototipas buvo gaminamas „Starto" šachmatų tekinimo ceche Kęstučio gatvėje, priešais Žemės ūkio akademiją. Greitai buvo pagamintas ne tik sklandytuvas, bet ir visa nerviūrų, lonžeronų ir kt. dalių surinkimo įranga serijinei gamybai, ir 1955 m. vasaros pradžioje vienoje iš KPI Mechanikos fakulteto laboratorijų buvo atlikti konstrukcijos atsparumo bandymai. BrO-11 atlaikė nustatytą eksploatacinę apkrovą ir buvo nugabentas į Kulautuvą. Ten, atvykusio iš Maskvos DOSAAF aviacijos skyriaus atstovo V. Simonovo akivaizdoje, buvo atlikti bandomieji skridimai.

Serijinės gamybos variantai

B.Oškinio naujasis kūrinys buvo pripažintas tinkamu. Maskvoje nusprendė, jog BrO-11 serijinė gamyba vyks Simferopolyje, o BrO-9 gamyba nutraukiama. B.Oškinis dar bandė įtikinti, jog tiedu sklandytuvai labai papildo vienas kitą - vienas, kaip pradinio mokymo (skridimams iki 5 m aukščio), kitas - aukštesniems skridimams su 25-45 AG išvilktuvais (iš 50-300 m aukščio skrendant „dėžutėje“ arba šlaito antvėjyje) ir kad BrO-9 galėtų gaminti „Starto“ dirbtuvės Kaune. Tačiau, nepaisant B.Oškinio nuopelnų sovietų sklandymui ir kvalifikuotų darbininkų gausos Kaune, Maskva tą pasiūlymą atmetė. Taip B.Oškinio svajonė įsteigti valstybines sklandytuvų dirbtuves Kaune sužlugo. Tačiau pareiga organizuoti BrO-11 serijinę gamybą Simferopolyje jam buvo užkrauta. Dėl to nebereikalauta formalumo - pagaminti Kaune dar du trūkstamus bandomosios serijos sklandytuvus, nes skridimo ir atsparumo bandymai buvo atlikti su pirmuoju egzemplioriumi. Viskas buvo aišku - Maskvos viršininkai skubino B.Oškinį pabaigti darbo brėžinius bei atsparumo ir aerodinaminius skaičiavimus, o BrO-11 gamybos įrangą vežti į Simferopolį.

B. Oškinio brėžinių legendos ir tikrovė

Darbo brėžiniai bei aerodinaminiai ir atsparumo skaičiavimai - taip pat daug laiko ir jėgų reikalaujantis darbas. Užjausdami konstruktorių kuriam DOSAAF'o viršininkai už konstravimą mokėdavo kukliai, KPI dėstytojai pasiūlė B.Oškiniui atlyginimo formą: sudarė septynių dėstytojų ir studentų (aktyvių KPI sklandymo sekcijos narių) konstravimo grupę skaičiavimams ir darbo brėžiniams atlikti. Iš tikrųjų viską padarė pats konstruktorius, ir iš Maskvos į KPI pervestus 5500 rublių grupės nariai perdavė B.Oškiniui (tuomet vidutinis mėnesinis atlyginimas buvo apie 1200 rublių). BrO-11 darbo brėžiniai buvo užbaigti 1955 m. gruodį.

Ta proga reikia paneigti įsišaknijusią legendą esą B.Oškinis nemėgęs daryti darbo brėžinių ir jų nedaręs, o tik nubrėždavęs kas reikalingiausia ant faneros lapų - priešingai negu B.Karvelis, mėgdavęs kruopščius darbo brėžinius.

Iš tikrųjų gi B.Oškinis yra nubraižęs daugiau darbo brėžinių už B.Karvelį! Pirmuosius dar kuklius brėžinius, jis padarė pasiūlęs ATM bendražygiams savąjį T-1 vietoje vokiško „Zogling“. O 1937 metais, kai Lietuvos Aero Klubas nusprendė pastatyti dar du B.Oškinio konstrukcijos treniruočių sklandytuvus BrO-3, B.Oškiniui teko ATM sutelktiems statytojams daryti darbo brėžinius (ne visą komplektą). 1938 m. matydamas, jog BrO-3 populiarūs, nusprendė juos patobulinti, metru pailgindamas sparnus. Taip gimė treniruočių sklandytuvo BrO-6 „Pūkas-2“ projektas, kurio serijinei gamybai 1938 m. B.Oškinis nubraižė visą komplektą darbo brėžinių (prasidėjus ll-ajam pasauliniam karui ir sovietinei okupacijai, BrO-6 serijinė gamyba nerealizuota). Taigi, jis pirmasis Lietuvoje parengė pilną sklandytuvo darbo brėžinių komplektą. Sovietinės okupacijos metais B.Oškinis padarė ne tik sklandytuvų BrO-9, BrO-11, BrO-12 ir BrO-11M darbo brėžinius, bet ir jų atsparumo, aerodinaminius skaičiavimus. Tuo tarpu B.Karvelis yra nubraižęs trijų savo sklandytuvų (BK-4, BK-6 ir BK-7) darbo brėžinius (kai pats statė BK-1 ir BK-2, jokių darbo brėžinių nedarė, kaip ir B.Oškinis, statydamas visą eilę ne serijinės gamybos sklandytuvų).

BrO-11 serijinė gamyba

BrO-11 serijinę gamybą Simferopolio dirbtuvės pradėjo daug greičiau ir lengviau negu BrO-9. Tai ir nenuostabu, nes BrO-11 - žymiai paprastesnis sklandytuvas. Kaip jau minėta, BrO-11 reikėjo 0,1 m3 medienos (BrO-9 - 0,3 m3), 12 faneros lapų (BrO-9 - 41), 26 m2 audinio (BrO-9 - 38 m2), 12 kg nitrolako (BrO-9 - 32 kg).

1956 m. paleidus BrO-11 serijinę gamybą Simferopolyje, rodos, jau tų pačių metų pabaigoje Maskvos DOSAAF'as nusprendė BrO-11 gaminti ir savose remonto dirbtuvėse Kropotkine (prie Maskvos). Tai daryti vertė milžiniškas ažiotažas, daugybė prašymų ir užsakymų iš įvairiausių įstaigų - aviacinio profilio technikumų bei amatų mokyklų gamyklų kuriose buvo aviacijos entuziastų ir net iš kolūkių...

Serijinei BrO-11 gamybai daug darbininkų ir aukštos kvalifikacijos specialistų nereikėjo. Kaip pažymėjo B.Oškinis, Simferopolio ir Kropotkino dirbtuvėse darbavosi po 18 žmonių ir vienas puse etato dirbantis suvirintojas, nes tiek tereikėjo, kad per mėnesį būtų pagaminta 20 sklandytuvų. Dirbo aštuoni III-V kategorijos staliai: prie lonžeronų liemenų uodegos fermų ir vairų bei eleronų - po vieną nerviūras gamino du, sparnus surinkinėjo dviese. Buvo du III-IV kategorijos šaltkalviai, vienas tekintojas-frezuotojas, vienas medienos paruošėjas, du surinkėjai, trys apsiuvėjai-dažytojai ir vienas pakuotojas.

Iš pradžių B.Oškinis buvo nustatęs 210 darbo valandų normą vienam BrO-11 pagaminti, paskui Simferopolyje ji buvo sumažinta iki 196, o per porą metų dar pakilus darbo našumui - iki 142 val. 20 min.! Tuomet per mėnesį buvo pagaminama po 30 sklandytuvų (tarp jų - trys BrO-11 virš plano). Sklandytuvas BrO-11 su amortizatoriumi pradžioj buvo pardavinėjamas už 3000 rublių. Paskui kaina buvo sumažinta iki 2400, vėliau - iki 2000 rublių.

Labai gaila, bet atsitiko taip, kad B. Oškinis nesuskaičiavo, kiek buvo pagaminta BrO-11 (o valstybinės organizacijos jokių skaičių neskelbdavo). Visus kitus savo serijinius tipus konstruktorius skaičiavo, o pačio masiškiausiu - ne... Kalbame apie tikslius skaičius vienetais. Matyt, tai atsitiko iš dalies dėl to, kad BrO-11 gamyba vyko sklandžiai ir nereikėjo ja rūpintis, bei dėlto, kad konstruktorius buvo labai užimtas-tuomet vadovavo Kauno sklandymo stočiai (kuri intensyviai plėtė savo veiklą) ir tuo pat metu projektavo bei statė naujus savo sklandytuvus BrO-12, BrO-14...

Apytikris pagamintų BrO-11 skaičius - 2000 - yra maždaug poros šimtų vienetų tikslumu. Simferopolio dirbtuvėse BrO-11 buvo gaminamas 1956-1958 metais, Kropotkino dirbtuvėse- 1957-1959 metais. Minimos ir trečios dirbtuvės Maskvoje, gaminusios BrO-11, bet apie jas nėra konkrečių žinių.

Alytiškių BrO-11

Šis skyrelis turėtų vadintis „BrO-11 statyba sklandymo būreliuose“, tačiau jam trūksta medžiagos. Tarp daugybės laiškų B.Oškiniui iš visos Sovietų Sąjungos sklandymo entuziastų nepasitaikė tokių kuriuose prašoma BrO-11 brėžinių arba pranešama konstruktoriui apie pasistatytą BrO-11. Apie BrO-9 yra, o apie BrO-11 - ne. Matyt nulėmė masinė BrO-11 gamyba: nebuvo reikalo patiems statyti, kai galima nebrangiai nusipirkti. Ir Lietuvos sklandymo būreliai BrO-11 nusipirkdavo, juo labiau, kad drauge gaudavo ir reikalingą startavimo priemonę - guminį lyną (amortizatorių).

Tačiau buvo viena išimtis - Alytaus sklandymo būrelis, vadovaujamas J.Vaitkevičiaus. 1956 m. gavę iš B.Oškinio BrO-11 brėžinius, jie ėmėsi statyti sklandytuvą ir 1957 metų gegužės 31 d. BrO-11 ne tik išbandė ore, bet ir pristatė komisijai, kurios pirmininku buvo pats B.Oškinis. Sklandytuvą jis įvertino teigiamai. Alytiškiai BrO-11 pagamino su gondola.


Alytaus sklandymo būrelio gaminamas BrO-11. 1957 metai

Daugiau žinių apie pagaminusius BrO-11 Lietuvoje nėra, nors žinoma apie jį modernizavusius. Tai V.Kensgailos vadovaujamas Šilutės sklandymo būrelis, 1957 m. įsigijęs BrO-11 ir juo skraidęs. Kai sklandytuvas patyrė avariją, darant remontą V.Kensgaila visu metru pailgino sparnus. Žinoma, sklandytuvas skrido geriau, tačiau... B.Oškinis to nesužinojo, priešingu atveju V.Kensgaila būtų gavęs pylos už savavališką konstrukcijos pakeitimą (žymų susilpninimą).


Šilutės sklandymo būrelio BrO-11. 1957 metai

BrO-11 eksploatacija

Prasidėjus masinei mokomojo sklandytuvo BrO-11 gamybai, visoje SSSR pradėjo veikti daugybė sklandymo būrelių. Prasidėjo tikras sklandymo sąjūdis, tačiau jis susidūrė ir su problemomis. Pagal 1957-58 metų Sklandymo komiteto prie SSSR DOSAAF Aviacijos skyriaus protokolus, pagrindinė problema buvo kvalifikuotų instruktorių stoka. Dėl to sklandymo mokymas nebuvo laipsniškas, startų galingumas dažnai nebuvo pritaikomas kursantų sugebėjimams. Sklandytuvų palaužimai - neišvengiamas dalykas, tačiau buvo nemažai tokių būrelių kurie nepasirūpindavo sklandytuvų remontu, nors jis buvo nesudėtingas. Palaužti sklandytuvai buvo tiesiog išmetami. Lietuvoje tokio abuojumo skraidymo technikai nepasitaikydavo.


Kauno pionierių rūmų sklandymo būrelio vadovas T.Koronkevičius instruktuoja jaunąjį sklandytoją. Pociūnai 1959 metai

Sklandymo būreliai, kuriuose buvo prakutusių sklandytojų ir sumanių bei meistraujančių instruktorių išvilkimui naudojo savos gamybos mechaninius išvilktuvus, su kuriais buvo kylama iki 100 m ir didesnio aukščio. Tai buvo laikoma pavojinga, nes BrO-11 tokiems skridimams nebuvo skirtas. Šitokiu būdu, dideliam kontroliuojančių organizacijų pasipiktinimui, buvo skraidoma ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Dažniausiai taip buvo skraidoma ten, kur nebuvo vilties įsigyti treniruočių sklandytuvų. Todėl B.Oškinis ir apgailestavo, kad sustabdyta pigaus sklandytuvo BrO-9 gamyba - šis, pakeltas išvilktuvu, galėtų patenkinti skridimo ratu, šlaito antvėjyje ir net termikuose troškulį.


BrO-11 konstrukcija


Paspaudus paveikslėlį - pasididins

BrO-11 - medinės konstrukcijos vienvietis aukštasparnis, kurio sparnai paremti spyriais, o plokščia liemens ferma fiksuojama atatampomis. Skirtas 15-17 metų paaugliams. Jeigu piloto svoris viršija 60 kg, ant kilio dedamas 3 kg svoris normaliai centruotei. Sklandytuvas išsiskiria iš kitų mokomųjų pakabinamais eleronais, kurie, sujungti su aukščio vairu, veikia ir kaip užsparniai, mažinantys polinkio momentus.

Medinės sklandytuvo detalės (išskyrus uosinę slidę) pagamintos iš pušies ir trisluoksnės faneros. Metalinės detalės pagamintos iš lakštinio plieno ir plieninių vamzdžių bei duraliuminio-tarpinėms, tvirtinimo plokštelėms, uždengimo juostoms, eleronų vairų svirtelėms ir kt.

Sklandytuvas skrenda išsviestas guminiu 18 mm storio ir 30 m ilgio lynu (amortizatoriumi), ant kurio esantis žiedas užkabinamas už kablio prie sklandytuvo pavažos. Startui gali būti naudojami ir mažo galingumo išvilktuvai. O susipažinti su sklandytuvo vairavimu sukurtas specialus svirtinis B.Oškinio konstrukcijos treniruoklis.

Liemuo, kaip ir visų mokomųjų sklandytuvų - plokščia ferma, prie kurios tvirtinami sparnai, eleronai, uodegos plokštumos, slidė, o prie slidės - grindelės, priekinis aptakas, sėdynė, vairolazdė, pedalai.

Slidė - dėžinės konstrukcijos - iš viršutinės ir apatinės lentynų pertvarų abipus dengta fanera. Slidės apačioje - uosinė kartelė.

Ferma sudaryta iš 30 mm pločio kartelių uodeginėje dalyje dengta fanera, sudarančia kilinę plokštumą. Gondolos statramstis - pagrindinė vertikali fermos dalis, prie jos tvirtinami sparnų prijungimo mazgai, valdymo lynų kreipiantieji rateliai, piloto diržų tvirtinimo plokštelė.

Sparnai sudaryti iš dviejų dalių. Lonžeronų ir nuoslydžio briaunų drūtgaliais jungiami prie liemens fermos, o vidurinėje lonžeronų dalyje - prie spyrių. Kiekvienas sparnas susideda iš lonžerono, 15 nerviūrų atakos ir nuoslydžio briaunų galinių lankų faneros dangos ir medinių tvirtinimo detalių. Fanera sparnai dengiami priekyje iki lonžerono, taip pat ištisai tarp 1-os ir 2-os, 9-os ir 10-os nerviūrų bei galuose, sudarydami sukimui standžius tūrius. Pakabinami eleronai (aerodinamiškai atskira plokštuma) sudaryti iš lonžeronų 14 nerviūrų ir tvirtinimo detalių priekyje dengti fanera, tvirtinami prie liemens fermos ir 10 sparno nerviūros kronšteinų.

Sparnų spyriai - pušiniai, su metaliniais antgaliais. Kad neišsikreiptų - suklijuoti iš dviejų dalių. Atatampos iš 2 mm ir 2,5 mm plieninės vielos.

Uodegos plokštumos sudarytos iš stabilizatoriaus ir dviejų aukščio vairo pusių bei posūkio vairo. Kilis - integrali liemens fermos dalis, dviem spyreliais laiko stabilizatorių. Stabilizatorius plane - trikampio formos, sudarytas iš lonžerono, 7 nerviūrų priekinės briaunos ir tvirtinimo detalių. Dviejų dalių aukščio vairas jungiamas prie liemens fermos ir stabilizatoriaus mazgų. Kiekviena dalis sudaryta iš lonžerono, 5 nerviūrų bei šoninių ir galinių briaunų ir tvirtinimo detalių. Posūkio vairas turi aerodinaminę kompensaciją, t.y. dalis jo plokštumos (7,5%) yra sukimo ašies priekyje, mažinant sukiojimui reikalingą jėgą. Posūkio vairas sudarytas iš lonžerono, 6 nerviūrų prieki¬nės, viršutinės ir nuoslydžio briaunų priekyje ir apačioje dengtas fanera.

Pirmasis Simferopolyje 1954 m. pagamintas BrO-11 prototipas neturėjo priekinio aptako, antrasis, 1955 m. pagamintas Kaune, turėjo aptaką iš duraliuminio vamzdelių trauktų drobe, o serijiniai BrO-11 jau turėjo iš faneros darytą aptaką.


Paspaudus paveikslėlį - pasididins


Techniniai duomenys:

Sparnų ilgis 7,28 m
Sparnų plotis 1,45 m
Sparnų plotas 10,5 m²
Liemens ilgis 5,17 m
Proilgis5
Tuščio sklandytuvo svoris 58 kg
Piloto svoris 60 kg
Skridimo svoris 118 kg
Sparnų įkrovimas 11,2 kg/m²
Sklendimo kokybė 11
Mažiausias žemėjimo greitis 1 m/s
Vidutinis greitis 40 km/val.
Tūpimo greitis 30 km/val.


Paskutinė sklandytojų armija

1981 m. Panevėžyje, vaikų sklandymo varžybas aplankęs pusamžis pulkininkas iš Pajuosčio aerodromo, skraidęs transporto lėktuvais II-76, labai nudžiugo susipažinęs su Broniumi Oškiniu. Kadaise jis mokėsi skraidyti su BrO-11: „Aš niekaip nesupratau ką reiškia tas „BrO“. O dabar, po 25 metų pagaliau sužinojau, kad tai - Bronius Oškinis!“ - sakė jis.

Beje, nė vienas serijinis B. Oškinio sklandytuvas NEBUVO PAŽYMĖTAS užrašu „BrO“! Buvo užrašai „DOSAAF“, žvaigždės ir gamykliniai numeriai (ant BrO-9 ir BrO-12), o užrašo „BrO“ nebuvo! Tai iliustruoja savotišką Maskvos viršininkų ir sklandytuvųgamintojų„dėmesį“ lietuvių konstruktoriui. Kad tai buvo sklandytuvai „BrO“, instruktoriai ir sklandytojai žinojo tik iš sklandytuvų dokumentų!

Prieš karą iki 1937 m. pabaigos, SSSR sklandymas buvo masinis, ir skraidžiusių mokomaisiais sklandytuvais sklandytojų buvo ne mažiau kaip 100-150 tūkstančių. 1937 m. masinis sklandymas buvo likviduotas. Nuo 1938 m. sklandymo sportas tapo tik SSSR rinktinės užsiėmimu, o kad nekiltų noro diskutuoti apie reikalingas ar nereikalingas permainas, taip pat ir apie sklandymo masiškumą visi OSOAVIACHIM'o vadai Stalino nurodymu buvo sušaudyti.

Po karo SSSR sklandymo rinktinė veikė tarsi uždara sekta. OSOAVIACHIM'as ir jo įpėdinis DOSAV'as sovietų armijai rengė ribotą kiekį desantinių sklandytuvų pilotų. Tokiomis aplinkybėmis, Stalinui gyvam esant imti propaguoti Maskvoje masinio sklandymo idėjas ir piršti šiam tikslui sklandytuvą BrO-9, kaip to 1952 m. ėmėsi B.Oškinis, buvo panašu į kamikadzės puolimą. Negalima sakyti, jog B.Oškinis buvo praradęs realybės jausmą-jau buvo ragavęs lagerio, pažinęs sovietinius papročius, ir žinojo „kas prie ko“. Bet seniai subrandintos ir ramybės neduodančios nebrangaus sklandymo idėjos, stumiančios jį į tikslą kaip fanatišką pranašą, buvo stipresnės.

Gali būti, jog B.Oškinis nebuvo sudorotas vien dėl to, kad Stalinas ir jo parankiniai buvo užimti kitais reikalais. Tačiau B.Oškinio sėkmė įkvėpė sovietų sklandymo elitui drąsos, ir jau po Stalino mirties šis įsidrąsino kalbėti apie blogą sklandymo būklę SSSR, tuo pačiu palaikydamas mūsų sklandytuvų konstruktorių. Tačiau atgaivintas masinis sklandymas gyvavo neilgai.

Sovietų Sąjungoje su BrO-11 išmoko skraidyti 40 000 jaunuolių, bet tai buvo paskutinė sklandytojų armija. 1959 m. pabaigoje BrO-11 gamyba buvo nutraukta. BrO-11 eksploatavimo laikas neviršijo dvejų metų todėl netrukus neteko galimybės veikti šimtai sklandymo būrelių - nėra mokomųjų sklandytuvų.

Nepaisant Sovietų Sąjungos sklandymo elito pastangų MASINIS SKLANDYMAS SSSR 1960 metais buvo LIKVIDUOTAS. Likviduotos Sklandymo stotys (jų buvo apie 50). Oficialiai sakyta, jog jos reorganizuojamos į Aviacijos sporto klubus, tačiau tai neatitiko tikrovės. Ši reforma kilo dėl karinių sumetimų nes viskas Sovietų Sąjungoje buvo matuojama militarinio tikslingumo matais. Tuo metu karinius desantinius sklandytuvus pakeitė sraigtasparniai, kitaip sakant - sklandytuvai tapo nereikalingi.

Žinoma, Lietuvoje buvo kita situacija - nesant galimybių stoti į karinę ir civilinę aviaciją, vienintelis jaunimo būdas paskraidyti buvo sklandymas. Paskraidęs su mokomaisiais sklandytuvais kelių metrų aukštyje, jaunimas veržėsi aukštyn – į terminius skridimus, todėl aktyvesni sklandymo būreliai 1960 metais išaugo į Visuomeninius sklandymo klubus, kuriuose, nefinansuojant DOSAAF'ui, diduma pareigų buvo einama už dyką - visuomeniniais pagrindais.

Tuo tarpu Rusijoje, kur jaunimui buvo atviros durys į karinę ir civilinę aviaciją, situacija buvo priešinga, nes į milžinišką karinę aviaciją buvo sutraukiama aktyviausio jaunimo, o DOSAAF'o klubams vadovauti skiriami atitarnavę kariškiai, vengiantys rūpesčių. Rūpesčių tuo mažiau - kuo mažiau skraidoma. Daugumai tų sklandymo stočių buvo būdingas labai mažas išskraidytų valandų skaičius. Todėl minėtos sklandymo stotys Rusijoje buvo uždaromos dar ir dėl to, jog jose tiesiog NESKRAIDYTA.

Taigi, tarp kitų dalykų BrO-11 žymėjo ir paskutinę masinio sklandymo viršūnę, po kurios prasidėjo sovietų sklandymo saulėlydis.

1968 m. vienintelės Sovietų Sąjungoje Maskvos jaunimo sklandymo mokyklos vadovas V.Makarovas, sunaudojęs visus turimus įvairių konstrukcijų mokomuosius sklandytuvus, vėl prisiminė BrO-11. Puikiai suprasdamas, jog tai - pats paprasčiausias ir pigiausias sklandytuvas, ėmė raginti B.Oškinį organizuoti Maskvoje šių sklandytuvų gamybą.

B.Oškinis mintyse jau turėjo gerokai patobulinto mokomojo sklandytuvo projektą. Jo gamyba 1969 m. bus organizuota besikuriančioje Prienų sklandytuvų gamykloje. Bet tai - jau kita istorija.



Šaltinis: „Plieno Sparnai“ Nr. 8

El.publikavimui parengė Nerijus Korbutas



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis