„Gintaro“ sudužimas

1956 metų rugpjūčio 25-tąją žvilgtelėjęs į Karo muziejaus bokšte besiplaikstančią vėliavą supratau: smagiai dvelkia pietvakaris, nors diena ir apniukusi. Kol pasiekiau Kulautuvą, kiek suvėlavau, artėjo pietų metas, keli vyrukai buvo smagiai paskrieję „Gintaru“. KPI-3 „Gintaras“ – A.Kuzmicko konstrukcijos sklandytuvas, pastatytas prieš metus.

Gavęs startą, skersuodamas nuslinkau prieš vėją Vilkijos pusėn. Grįždamas ties mišku pajutau sustiprėjusį antvėjį, mane keliantį aukštyn. Per medžius šokinėti nebereikėjo.



KPI-3 „Gintaras“ skrieja prie Kulautuvos šlaito

Laikas slinko nepastebimai, mačiau į šlaitą kopiančius kitus sklandytojus, man vėliavėle mojuojantį Brazauską. Dirstelėjęs į laikrodį supratau, kad virš šlaito kabu lygiai dvi valandas. Reikia leistis. Ne pro šalį būtų ir karšti cepelinai. Ties mišku kiek spustelėjau „Gintaro“ nosį žemyn ir gerokai truktelėjau vairolazdę, norėdamas apsigręžti pašokant į viršų – koviniu posūkiu. „Gintaras“ taip ir padarė, bet tą pačią akimirką kaip medžiotojo kulkos pakirstas paukštis, nesulaikomai griuvo žemyn. Iš suktuko išvesti pritrūko 40-50 metrų, ir mano sklandytuvas suglaudė sparnus susidūręs su žeme...



Štai kas liko iš „Gintaro“

Apie šios avarijos aplinkybes sužinojau tik kitą dieną iš ligoninėje aplankiusių draugų. Dėl sunkios traumos negirdėjau to šiurpaus triokštelėjimo, kuris perveria matančius aviacinę nelaimę. Lengva tokia mirtis, kai aptemus sąmonei tau nelemta prabusti. O dabar – ilgus mėnesius baltos palatos lubos, balti chalatai ir tvarsčiai, sunkus, odą kutenantis gipsas ir vidiniai pergyvenimai bei abejonės... Mano artimi bičiuliai L.Aleksandravičius, A.Arbačiauskas, J.Balčiūnas, Z.Brazauskas, B.Oškinis, A.Vilimas ir kiti kėlė nuotaiką, ramino mane. Šaunūs vaikinai sudarė mūsų kolektyvą!

Man tuomet buvo jau 36-eri, buvau vedęs, auginau sūnų ir dukrą. Ilgai gulėjus po lūžių abejose kojose ir kairėje rankoje, teko mokytis vaikščioti, pratintis prie ortopedinės avalynės. Tačiau geriausias žaizdų gydytojas – laikas, ypač, jei neprarandi vilties ir pasitikėjimo.

Pavasariop jau buvau gerokai sustiprėjęs ir į starto vietą ateidavau be lazdelės. Oškinis manimi pasitikėjo ir, pasiteiravęs apie savijautą, pasiūlė sustartuoti su MAKu. Jutau jo tiriantį žvilgsnį, tad stengiausi, kad mano optimistiniame atsakyme nesigirdėtų abejonės gaidelių.

Skridau gana atsargiai ir neilgai. Nusileidus Oškinis padavė ranką, sakydamas:
– Tai ką drauguži, vėl skraidysime?
– Tikiuosi!

Tuo tarpu iš pakrūmės mane varstė vietinių berniūkščių žvilgsniai. Šie smalsuoliai mus gerai pažinojo. Girdėjau, kaip vienas iš jų paaiškino draugams:
– Čia gi tas, kur pernai užsimušė...



Vytautas Dovydaitis

Ištrauka iš: „Lemta buvo išlikti“ : atsiminimai / Vytautas Dovydaitis, Kaunas : Plieno sparnai, 1994



Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2008

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis