A.Kuzmickas. Jo sklandytuvai



Lietuviškos konstrukcijos sklandytuvų kūrimo baruose žymią vietą užima jaunesniosios kartos inžinierius Antanas Kuzmickas. Jo techninei kūrybinei minčiai priklauso septynių bemotorių skridimo aparatų projektai.

Būsimasis aviakonstruktorius gimė 1925 metais Gaveikių kaime, prie žavingojo Dubingių ežero. Baigęs pradžios mokyklą, A.Kuzmickas toliau mokėsi Kauno „Aušros" berniukų gimnazijoje (dabar Komjaunimo vidurinė mokykla), vėliau studijavo Kauno universiteto Mechanikos fakultete. Dar būdamas studentas, gabus jaunuolis pradėjo dirbti matematikos katedroje pratybų vadovu.

Gavęs inžinieriaus mechaniko diplomą, jis dirbo dėstytoju Kauno politechnikos instituto mašinų gamybos technologijos katedroje, o nuo 1958 metų iki šiol eina atsakingas Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos vyriausiojo inžinieriaus pareigas. Už labai tikslių šlifavimo staklių sukūrimą A.Kuzmickui kartu su grupe bendradarbių 1965 metais buvo paskirta respublikinė valstybinė premija.

Tarybiniais 1940 metais A.Kuzmickas tapo aktyviu „Aušros" gimnazijos aviacijos būrelio aviamodeliuotojų sekcijos nariu, statė miniatiūrinius lėktuvėlius ir ugdė sparnus didesniems skrydžiams. Kiek vėliau jis perėjo j aviacijos būrelio sklandymo sekciją, bandė pirmuosius skrydžius Pažaislio smėlynuose su lenkiškos konstrukcijos mokomuoju sklandytuvu „Varna". Nuo dešimties sekundžių trunkančių skridimų jaunuolis netrukus perėjo prie ilgesnių skriejimų. Tačiau prasidėjęs karas nutraukė entuziastingai pradėtą erdvės užkariavimą.

Galimybės tęsti sklandymą atsivėrė pokario metais. Su grupe kauniečių sklandytojų, kurie skubiai susiremontavo senus susidėvėjusius skraidymo aparatus, A.Kuzmickas skriejo Kulautuvos šlaituose.

1948 metais Vilniuje buvo sudaryta pirmoji lėktuvinio išvilkimo grupė. Aerodrome tarybinės konstrukcijos sklandytuvais A-2 noriai skraidė ir kaunietis A.Kuzmickas. Daug neužmirštamų jspūdžių paliko šie startai, taip pat ir pirmieji šuoliai su parašiutu. Tačiau jaunuoliui vis nedavė ramybės mintis pačiam išbandyti jėgas platesnėje aviakonstravimo srityje.

Išklausęs paskaitų universitete, A.Kuzmickas skubėdavo namo ir valandų valandas praleisdavo prie braižomosios lentos, su logaritmine liniuote prie aerodinaminių ir atsparumo skaičiavimų. Palengva vatmano lapuose ryškėjo jo pirmasis kūrybinės minties vaisius - pradinio apmokymo sklandytuvas. Tiesa, jis buvo tik pusiau originalios konstrukcijos. Kauno universiteto Mechanikos fakulteto studentai labai energingai veržėsi į sklandymą, o bemotorių lėktuvų tuo metu Kaune beveik nebuvo. Kuo greičiausiai reikėjo pastatyti sklandytuvą.

A.Kuzmickas panaudojo seną sklandytuvo sparną, suprojektavo atviros ferminės konstrukcijos liemenį. Kai buvo baigti darbo brėžiniai, nedidelė studentų mechanikų grupė tuoj pat ėmėsi statybos darbų. Tų pat metų žiemą sklandytuvas buvo užbaigtas ir pavadintas M-1 („Mechanikas-1“).

Antanas Kuzmickas sklandytuve

Pavasarį sklandytojų būrelis jį nugabeno į Kulautuvą. Entuziastai įsigijo gumos amortizatorių ir pradėjo skraidyti virš Nemuno pakrančių. M-1 ne kartą patyrė avarijų, buvo sulaužytas ir vėl suremontuotas pačių studentų sklandytojų jėgomis.

Po ne kurio laiko brėžiniuose, o po to ir natūroje gimė kitas A.Kuzmicko konstrukcijos mokomojo tipe sklandytuvas M-2 su pusiau dengta gondolinio tipo piloto kabina. Su juo taip pat buvo skraidoma Kulautuvos šlaituose, jis patyrė dvi rimtesnes avarijas ir buvo vėl sėkmingai suremontuotas.

Tiek M-1, tiek ir M-2 buvo tik prototipai. Jie parodė, kad A.Kuzmickas eina teisinga konstruktorinės minties vystymo linkme. Reikia pažymėti, kad M-2 buvo nepaprastai vykęs ir pavaldus mokomasis skraidymo aparatas. Esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, pats autorius, taip pat sklandytojai inžinierius V.Drupas, L.Aleksandravičius ir kiti juo išsilaikydavo ore po keletą valandų. M-2, kaip ir M-1, į orą buvo pakeliamas amortizatoriumi.

Jaunajam konstruktoriui knietėjo pabandyti jėgas ir sudėtingesnių, geresnės aerodinaminės kokybės sklandytuvų statyboje. Todėl, pirmųjų laimėjimų padrąsintas, A. Kuzmickas suprojektavo savo pirmąjį treniruočių sklandytuvą, šauniųjų KPI serijos sklandytuvų pradininką. KPI-1 (Kauno politechnikos institutas - 1) buvo didelė paspirtis Politechnikos instituto sklandytojams. Juo buvo skriejamą Kulautuvoje, o į orą jis buvo keliamas ne guminiu amortizatoriumi, o savo jėgomis sukonstruotu autoišvilktuvu.

Dar prieš KPI-1 avariją, kurios metu sklandytuvas buvo sudaužytas, A.Kuzmickas pradėjo projektuoti tobulesnį aparatą KPI-2. Tačiau jį statant, išryškėjo kai kurie konstrukciniai trūkumai. Sklandytuvo statyba buvo nutraukta, o dalis jo detalių panaudota tobulesnio treniruočių sklandytuvo KPI-3 montavimui. Pastarasis sklandytuvas - vienas geriausių aviakonstruktoriaus darbų.


A.Kuzmicko KPI-3 „Gintaras“

Aptakių formų KPI-3 „Gintaras“ pasižymėjo vikrumu, gerai kopdavo į viršų. Kulautuvoje virš startavietės sklandytuvas pakildavo net iki 1000 metrų aukščio. „Gintaras“ (pavadintas dėl šviesiai geltona spalva nudažytų sparnu ir liemens) ilgai tarnavo instituto sklandytojams ir buvo, galima sakyti, specialiai sukonstruotas Kulautuvos sąlygoms.

Sklandytuvo KPI-4, kaip ir KPI-2, projektas liko brėžiniuose.

1958 metais netoli Prienų A.Kuzmickas šventė vieną džiaugsmingiausių savo gyvenimo įvykių. Žaliojoje vejoje po valstybinės komisijos išbandymo stovėjo jo naujasis sklandytuvas KPI-5. Tai aukštos klasės aparatas, turintis geras skridimo ypatybes, aerodinamines formas, suprojektuotas kartu su KPI auklėtiniu inžinierium S.Jonušoniu, kuris atliko didelę dalj aerodinaminių ir atsparumo skaičiavimų, labai daug padirbėjo su projekto brėžiniais.

Tai buvo paskutinis A.Kuzmicko konstruktorinės veiklos vaisius. Tuo metu sklandyme įvyko esminių permainų. Respublikoje atsirado nemaža puikių tarybinės ir užsienines konstrukcijos aparatų. Pradėjo ryškėti metalinių sklandytuvų statybos tendencija. Lietuvoje sklandytuvai daugiausia išvelkami jau lėktuvais. Jaunimas veržėsi į terminius skridimus, į didesnius aukščius ir nuotolius.

Tačiau daugelio metų praktika parodė, kad metaliniai, o mūsų dienomis ir plastmasiniai sklandytuvai bei jų išvilkimas lėktuvais labai brangiai kainuoja. Todėl vis dainiau pasigirsta balsų, kad būtina atgaivinti medinės konstrukcijos sklandytuvus ir šlaito skriejimus, kaip efektingą ir pasiteisinusį sklandymo pradinio mokymo etapą.



V.Jurius


Šaltinis: SPARNAI, 1974/1
Elektrononiam publikavimui paruošė N.Korbutas




P.S.:
Šiame straipsnyje yra keletas netikslumų.
A.Kuzmickas suprojektavo 5 sklandytuvus:
M-1, M-2, KPI-3 „Gintarą“, KPI-4 ir KPI-5 „Genį“.
Tik vienas iš jų nepakilo į orą - tai KPI-4. Jį statė Maskvos Žukovskio technikumo sklandytojai, bet nebaigė.
Straipsnyje minimų KPI-1 ir KPI-2 nebuvo. Tai M-1 ir M-2
KPI-5 buvo baigtas ne 1958 metais, kaip minima straipsnyje, o 1959 metais.




Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis