Nepasisekęs „Cioglingo“ skrydis


Laikraščio skiautė buvo su data: 1931 metai spalio mėnuo...
Oškinis ėmė skaityti:

Lietuvoje pastatytas sklandytuvas – planeris

Sklandymą arba bemotorį skridimą, ligi šiol mes pažįstame vien iš filmų arba dedamų dienraščiuose aprašymų bei fotografijų. Tik buvę užsienyje yra matę skriejantį padarą – bemotorį paukštį.

Šiomis dienomis baigtas statyti pirmas Lietuvoje sklandytuvas – planeris. Jo statybos iniciatorius aviacijos ltn. Skurauskas. Jis pakvietė talkon av. ltn. Milevičių, ir abu ėmėsi darbo. Naudota vietinė medžiaga: pušinės lentos ir klijai. Metalinės dalys – apkaustai ir tenderiai buvo renkami iš senų, netinkamų vartojimui karo lėktuvų. Planeris sveria 85 kg. Jo sparnų ilgis 10 metrų, o jų plotas 15 m2. Prie statybos darbų savo patarimais ir nurodymais yra prisidėjęs inž. Gustaitis. Po 80 dienų darbo sklandytuvas pagaliau baigtas. Orui pagerėjus, tikimasi pabandyti skristi. Pirmą bandymą darys Milevičius
.


Bronių žinutė nukrėtė lyg elektros srovė. Jis dar sykį perbėgo akimis iškarpą, paskui pasižiūrėjo į nuotrauką. Kokia staigmena! Pirmas sklandytuvas Lietuvoje!

Nuotraukoje Bronius pirmiausia pastebėjo, kad sklandytuvas neturi įprasto lėktuvams liemens. Čia tik rėmai, sukryžiuoti iš kelių pagaikščių. Ir sėdynė neuždengta – paprasta lentutė. Ir ratų nėra, tik pusiau lenkta pavaža. Bet sparnai – dideli, balti. O kas gi čia ant sparnų? Lyg koks trikampis. Kam jis?

Viktoras, matęs aeroklube sklandytuvo brėžinius, įsigytus Vokietijoje, paaškino:
– Be šito trikampio – nė iš vietos! Juk sparnus iš apačios ir iš viršaus prilaiko plieninės vielos. Atatampos eina nuo sparnų ir pritvirtinamos medinio trikampio viršuje... Nebūtų trikampio, ir sparnai nudribtų kaip asilo ausys... Sklandytuvo tipas – „Cioglingas“ (Zögling). Išvertus – „Augintinis“.

Buvo šalta balandžio diena. Dangus vilkėjo pilkais susiraukusiais debesimis. Bet susirinkusieji prie aeroklubo angaro jų nematė. Čia buvo triukšminga ir linksma. Tarp civilių paltų, moteriškų kailinukų maišėsi odinės lakūnų striukės, žalios kareivių milinės.

Bronius Oškinis, Viktoras Ašmenskas, Paknys ir Butkevičius priėjo prie sklandytuvo, kurį jau buvo apspitę greitesni už juos Aleksoto vaikai.

Broniui ypač rūpėjo, kaip prikabinti sklandytuvo sparnai. Štai ir medinis trikampis – bokštelis, nuo kurio blizga vielos atatampos . Medinė pavaža. Ant jos mažutė, kiek įdubusi sėdynėlė su diržu prisirišti. Priekyje – vairalazdė, skersiniai kojų vairai.

Edvardas pasakojo, kaip pirmasis su sklandytuvu startavo Milevičius. Sėdęs ir nuskridęs kaip dievas... O ko jam nenuskristi – valdąs karo lėktuvus! Po Milevičiaus skrido instruktorius G.Radvenis, baigęs Rasytės sklandymo mokyklą, parsivežęs net tris diplomus. Tą išsviedė aukštai – apie keturiasdešimt metrų. Vėliau skridimo malonumą pabandė Skurauskas. Paskui pasiprašė mechanikas Brinkis, niekad niekur piloto mokslų nėjęs. Leitenantai nusijuokė – tegu sau bando! O jis nė kiek ne blogiau už kitus, čiužt – ir oran... Lekia!

Pro šalį ėjo apvalainas, linksmas dėdė su liekna sausaveide moterim.
Viską žinantis Edvardas paaiškino, kad tai Gustaitis, aviacijos dirbtuvių viršininkas, visokeriopai rėmęs šio sklandytuvo statybą. Gustaitis ir amortizatorių parūpinęs...

Bronius pirmą sykį matė amortizatorių. Gelsva, ilga piršto storio guma, lanksti kaip gyvatė. Kareiviai išvyniojo ritinį. Ant žemės išsitiesė du vienodi galai bent po dvidešimt metrų ilgio.

Instruktorius Radvenis sukomandavo pasiruošti startui.

Bronius nekantriai stebėjo. Ant sklandytuvo sėdynės atsisėdo kažkoks aviatorius. Prie pavažos nosies buvo prikabintas amortizatoriaus žiedas. Sklandytuvo uodegos laikyti sėdo keli vyrai. Juos vadino „uodeginiais“. Instruktorius vėl sukomandavo. Išsirikiavę priekyje kareiviai, prasiskleidę vėduokle, ėmė tempti abu amortizatoriaus galus. Guma tįso, sklandytuvas net subraškėjo, bet į priekį nešliaužė – jį atkakliai laikė kojomis į žemę įsispyrę „uodeginai“.

– Leisk!
„Uodeginiai“ paleido sklandytuvo uodegą. Sparnuotas aparatas šoko oran. Žemę drykstelėjo pavaža. Kai skrendantysis atsirado viršum kareivių galvų, visą savo tempimo jėgą išeikvojęs amortizatorius jau buvo susitraukęs. Jis lengvai atsikabino ir šleptelėjo žemėn. Medinis paukštis su žmogumi skrido.

Nustojęs kilti, sklandytuvas ėmė nuožulniai leistis ir tuoj švelniai palietė žemę. Visa jo skridimo linija buvo puslankio šuolis. Skrido gal kokią dvidešimt sekundžių.


Sklandytuvas RRG-23 „Zögling“


Pasigirdo ovacijos. Kareiviai nubėgo sklandytuvo, kiti atvilko amortizatorių, kurį vėl prikabino prie įtaisyto sklandytuvo nosyje kablio.

Kažkas pasiūlė pabandyti skristi architektui Lansbergiui. Tas sutiko. Tuoj nusivilko paltą, padavė pirmam pasitaikiusiam palaikyti. Architektui aviatoriai padėjo prisirišti diržą. Vienas paaiškino: vairalazdės netampyti, pats sklandytuvas viską žino. Bet jei vėjas pames į šoną – tada štai su šita koja... Jeigu sparnas pakryps į šoną – su vairalazde priešingon pusėn... Skristi tiesiai, kryptis – „Maisto“ kaminas.

– Nereikia labai stipraus starto, – pasakė Gustaitis instruktoriui, kuris prilaikė sklandytuvą už sparno ir komandavo kareiviams.

Sklandytuvas su architektu pašoko į orą kokį porą metrų ir čia pat netoli nutūpė. Sklandžiai, gražiai. Bronius atsiduso. Labai jau trumpas akimirksnis virš žemės.

– Nepajutau, kad skrendu... – pasakė architektas, vilkdamasis paltą. – Bet geriau, negu automobiliu. Nekrato...

– Gal tu? – šypsojosi aviacijos dirbtuvių viršininkas, atsisukęs į žmoną.

Gustaitienė nė nesudvejojo. Tuoj sėdo į sklandytuvą, mažute ranka tvirtai suspaudė vairalazdę, kilstelėjo blyškų smulkytį veiduką. Atsispindėjo baimingas ryžtas.

– Ar nebijai? – pasilenkė inžinierius. – Gal neskrisk...
– Aš konstruktoriaus ir lakūno žmona. Skrisiu! Aš juk ir sūpynių niekad nebijojau.

Gustaitienė pakilo penketą metrų, kiek aukščiau už architektą; turbūt, dėl to, kad lengvesnė už jį. Ji atbėgo švytinčiu veidu.

– Koks malonumas! Tiesiog nuostabu!..

Po jos sklandytuvu kilo aeroklubo reikalų vedėjas Puras, būsimoji lakūnė telefonistė Liorentaitė, kažkoks kariškis. Visi buvo patenkinti ir gyrė sklandytuvą. Susirinkusieji kalbėjo, kad reikia atidaryti mokyklą, išmokti kilti vis aukščiau, net esant stipriam vėjui.

– Onute! O tu ar neskrisi? – sukruto leitenantas Skurauskas, akimis kažko ieškodamas. – Nepasiduok, Onute...

Viktoras paaiškino Broniui, kad ši graži mergina, dabar staiga nuraudusi, kai visi sužiuro, – Onutė Steponaitytė. Jiedu lankę tuos pačius būsimų lakūnų kursus.

Raudonis tiko Onutės apskritiems skruostams. Iš po skrybėlaitės juodavo sunki kasa. Raiškiose akyse atsispindėjo šiltas, moteriškas švelnumas.

– Gerai, – kukliai sutiko ji. – Stovėdama visai sustirau.

– Šauk, Onute viršun! Garsink aviaciją! – plepėjo šypsodamasis leitenantas ir klektelėjo ant žemės, prie sklandytuvo uodegos. Jis tvirtai nusitvėrė už virvės, o kiti – už jo, vienas paskui kitą – kaip toje pasakoje, kur ropę rauna.

Onutė sėdėjo susikaupusi, kilstelėjusi mažą nosytę.
– Ištempt!
Kareiviai tempė amortizatorių.
– Leisk!

Leitenantas gudriai šypsojosi, laikydamas sklandytuvo uodegą. Jis norėjo, kad kareiviai kuo daugiau ištemptų gumą, kad startas Onutei būtų stiprus, daug stipresnis, negu kitiems. Tegul būsimoji lakūnė parodo civiliokams, kaip reikia iš tikrųjų plasnoti.

Amortizatorius pasidarė ilgas ir plonutis. Kareiviai ėjo įsiręžę.
Galop leitenantas, kažką griežtai pasakius instruktoriui, paleido virvę...

Sušniokštė vėjas po sklandytuvo sparnais. Nuo stipraus starto Onutė, ligi tol palinkusi į priekį, kiek atsilošė. Ji truktelėjo vairą į save. Toks staigus judesys kylant – savižudybė!

Baisus reginys. Sklandytuvas piestu šovė aukštyn, sekundę tarsi stabtelėjo, – žiūrėkit, kokie gražūs mano sparnai! – ir tuoj pat bejėgis niro žemyn. Stačiu kampu. Sausas, slogus, lūžtantis trenksmas. Sklandytuvas suknežo.

Onutė gulėjo beveik kniūbsčia, sparno lūžgalių prispausta. Jos koja buvo nukritusi nuo skersinio ir patekusi po pavaža. Mergina skaudžiai dejavo. Keliama nuo žemės ji tiesiog alpo iš skausmo, o veidelis vis labiau blyško.

– Morkau, mašiną! – ragino susinervinęs Gustaitis.
Prilėkė „fordas“. Vyrai atsargiai įkėlė sužeistąją, ir „fordas“ nurūko per pievą į plentą.

– Sklandytuvas mir-rrė... – pasakė perbalęs Edvardas.
– Tai bent sportas... – niūriai tarė senas mechanikas. Tik antra demonstracija, ir basta... Dar žmogų galėjo užmušti. Išsigalvojo, su motorais krinta, o čia...



Jonas Dovydaitis

Parengta pagal ištraukas iš:
Žmogaus sparnai / Jonas Dovydaitis, Vilnius : Vaga, 1971

Parengė G.Kačergius. 2008

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis